Additional Information

Field	Value
Data last updated	August 21, 2026
Metadata last updated	October 5, 2026
Created	August 21, 2026
Format	['json']
License	No License Provided
Resource type	distribution
Access rights
Applicable legislation
Conforms to
Contact point
Description	The package contains data on the digitalised graves of cemeteries belonging to the municipalities of Lithuania and the deceased buried there. The characteristics of the tombs shall be indicated: length, width, size, number of buried deceased persons, WGS coordinates of the tombs, additional information. The characteristics of the buried deceased shall also include: name, surname, sex, dates of birth, death and burial, and data relating to his tomb (contact with other persons buried in the tomb, person supervising the tomb, depth of the tomb, place in the joint cemetery plan).
Documentation
Endpoint description
Endpoint URL
Keywords
Landing page
License	Creative Commons Attribution 4.0 International
Publisher
Serves dataset
Theme
Title	Data of the Register of Municipal Cemeteries (utenos_rajonas)
First field	DSR000001
Access URL	https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188710442/tables/utenos_rajonas/query
Availability
Byte size	20527364
Checksum
Compression format
Download URL	https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188710442/tables/utenos_rajonas/query
Has policy
Language	English Lithuanian
Linked schemas
Media type	json
Modification date	September 1, 2026
Packaging format
Release date	September 5, 2024
Rights
Spatial resolution
Status	Completed
Temporal resolution
Table schema	{"schema_type":"csvw","x-schemaVersion":"1.1","x-columnsCount":26,"tableSchema":{"columns":[{"name":"vda_id","titles":{"lt":"Valstybės Duomenų Agentūros įrašo identifikatorius","en":"Record identifier of the State Data Agency"},"datatype":"string","x-order":1,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_id","titles":{"lt":"Kapavietės identifikatorius","en":"Burial plot identifier"},"datatype":"string","x-order":2,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"savivaldybe","titles":{"lt":"Savivaldybės pavadinimas","en":"Municipality name"},"datatype":"string","x-order":3,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Utenos rajono savivaldybė"}]},{"name":"kapines","titles":{"lt":"kapines","en":"kapines"},"datatype":"string","x-order":4,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"ar_neatpazintas","titles":{"lt":"Neatpažinto velionio požymis","en":"Indicator of an unidentified deceased person"},"datatype":"boolean","x-order":5},{"name":"ar_perlaidotas","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo perlaidotas","en":"Indicator of whether the deceased was reburied"},"datatype":"boolean","x-order":6},{"name":"ar_urnoje","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis palaidotas urnoje","en":"Indicator of whether the deceased is buried in an urn"},"datatype":"boolean","x-order":7},{"name":"vardas","titles":{"lt":"Velionio vardas","en":"First name of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":8,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"pavarde","titles":{"lt":"Velionio pavardė","en":"Surname of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":9,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"lytis","titles":{"lt":"Velionio lytis, išskaičiuota iš asmens kodo.","en":"Gender of the deceased person, calculated from the personal identification number."},"datatype":"string","x-order":10,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Moteris"},{"tag":"Vyras"}]},{"name":"ar_izymybe","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo žinomas asmuo","en":"Indicator of whether the deceased was a known person"},"datatype":"boolean","x-order":11},{"name":"veikla","titles":{"lt":"veikla","en":"veikla"},"datatype":"string","x-order":12,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"1941 m. tremtinė"},{"tag":"Dailininkė"},{"tag":"Dipl. miškininkas"},{"tag":"Galinių profesorius fizikas Antanas Žvironas"},{"tag":"Gydytojas"},{"tag":"I. P. P. Eilinis"},{"tag":"II Pasaulinio karo veteranas, Vyžuonų krašto garbės pilietis"},{"tag":"Irkutsko tremtinys atvežtas į Lietuvą 1990 m."},{"tag":"Juozo Tumo-Vaižganto giminės"},{"tag":"Knygnešys"},{"tag":"Kunigas"},{"tag":"Kunigas, Vyžuonų klebonas"},{"tag":"Laisvės kovų dalyvis"},{"tag":"Lietuvių kariuomenės kareivis"},{"tag":"Lietuvos aktorius, teatro režisierius"},{"tag":"Lietuvos aviacijos majoras"},{"tag":"Lietuvos dailininkas"},{"tag":"Lietuvos partizanas"},{"tag":"Margio rinktinės vadas"},{"tag":"Mirė Sibire, Krasnojarske. 1990 metais perlaidota Lietuvoje Tauragnuose"},{"tag":"Partizanas"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolė"},{"tag":"Pedagogas - istorikas, Utenos muziejaus kūrėjas"},{"tag":"Savanoris"},{"tag":"Tautodailininkas"},{"tag":"Tragiškai žuvę 1945"},{"tag":"Utenos burmistras 1930-1940"},{"tag":"V. R. karys 308 bat-1944"},{"tag":"Vietinės rinktinės karys savanoris 1944 05 06 žuvęs kautynėse su A. Krajova ties Ašmena"},{"tag":"Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Mjr."},{"tag":"Vytauto apygardos vadas"},{"tag":"Vyžuonių klebonas"},{"tag":"Vyžuonų parapijos partizanas žuvęs už Lietuvos laisvę."},{"tag":"chorvedys"},{"tag":"eilinis"},{"tag":"gamtininkė"},{"tag":"gydytoja"},{"tag":"gydytojas"},{"tag":"karo lakūnas"},{"tag":"kunigas"},{"tag":"mokytoja"},{"tag":"partizanas"},{"tag":"partizanas Ąžuolas 1941m. sukilimo dalyvis Liūto rinktinės perkūno būrio partizanų vadas"},{"tag":"poetė"},{"tag":"polit. kalinys"},{"tag":"polit. kalinė"},{"tag":"rašytojas"},{"tag":"tremtinys"},{"tag":"tremtinė"}]},{"name":"aprasymas","titles":{"lt":"aprasymas","en":"aprasymas"},"datatype":"string","x-order":13,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"1920 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. Dalyvavo kovose Valkininkų ruože ( Varėnos raj.) Kaip savanoris gavo žemės Davainių girioje. Apdovanotas Laisvės medaliu ( informacija iš Lietuvos centrinis valstybės archyvas, fondo nr.:1391 )."},{"tag":"1939-1990 metų okupacijų auka"},{"tag":"2003 m. rugsėjo 25 d. pedagogui, dailininkui Vytautui Petroniui už aktyvią pedagoginę, kultūrinę, visuomeninę veiklą buvo suteiktas Utenos miesto garbės piliečio vardas."},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ana Keilsonaitė buvo žymaus Kauno miesto sveikatos apsaugos komisijos, Ligonių Kasų darbuotojo, LSDP CK nario dr. Lazario Epšteino sesers dukra. Keilsonų šeima gyveno Čekoslovakijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo nacių atbėgo į Vilnių. Bet ir čia 1941 m. juos pasivijo nacių ekspansija, jie pateko į Vilniaus getą. Epšteino prašymu Keilsonų šeimos gelbėjimu susirūpino VDU prof. Steponas Kairys (Vasario 16 –osios Akto signataras, LSDP pirmininkas). S. Kairio prašymu Vilniaus universiteto prof. Antanas Žvironas (S. Kairio idėjinis bičiulis) organizavo pabėgimą iš geto. Visos šeimos gelbėjimas buvo neįmanomas. Buvo nuspręsta gelbėti vaikus – dukrą Aną ir sūnų (berods, Maceką – D.K.). Sūnus negalėjo atsiskirti nuo tėvų ir 1943 m. Keilsonų šeima, kartu su didele Vilniaus geto žydų dalimi, buvo išvežta į Estiją ir ten sušaudyta. Ana, 1942 m. išbėgusi iš geto, perbėgusi Vilniaus Didžiąją gatvę įsmuko į kitoje jos pusėje esančių Chotkevičių rūmų (kur nuo Juzefo Pilsudskio laikų buvo Vilniaus universiteto profesūros butai) kiemą, atsidūrė prof. A. Žvirono bute. Čia ja pasirūpino profesoriaus sesuo Emilija Kirvelienė, nes Jono Kirvelio (Vilniaus krašto „Lietūkio“ inspektoriaus) šeima tuo metu gyveno kartu su A. Žvironu ir jo sūnumi Ringiu. Po kurio laiko Aną (vadinamą Anusia) J. Kirvelis, tarnybiniais reikalais važiuodamas į „Lietūkio centrą“, pervežė į Kauną ir perdavė S. Kairio šeimai. Bet čia, 1943 m. S. Kairiui tapus VLIKo pirmininku, laikyti žydaitę jų namuose buvo pavojinga. Kuriam laikui ją priglaudė viena šeima Kaune, iš kurios medicinos studentė Vera Janonytė (Lelienė) paėmė ir pervežė pas savo tėvus į Narvaišių kaimą, esantį tarp Užpalių ir Jūžintų. Čia Aną globojo vyresnioji A. Žvirono sesuo Ona Janonienė, čia Anusia, pavadinta Maryte, sulaukė 1944 m. vasaros, kai frontas atėjo į Lietuvą. Janonių šeimoje tarp trijų vaikų (Jono, Genutės ir Emiliutės) ji augo kaip savas vaikas Marytė. Tų pačių metų rudenį Anusia atsidūrė Kaune, pas V. Žvironaitę, kur gyveno iki globėjos arešto ir tremties (1948 m.). Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Ana Keilsonaitė Informacija surinkta naudojantis: http://www.jmuseum.lt http://www.issigelbejesvaikas.lt   Dobilo Kirvelio straipsniu \"Pasaulio tautų teisuolės iš Užpalių krašto\" Nuotraukos iš Rūtos Paškauskienės kolekcijos"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ana Keilsonaitė buvo žymaus Kauno miesto sveikatos apsaugos komisijos, Ligonių Kasų darbuotojo, LSDP CK nario dr. Lazario Epšteino sesers dukra. Keilsonų šeima gyveno Čekoslovakijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo nacių atbėgo į Vilnių. Bet ir čia 1941 m. juos pasivijo nacių ekspansija, jie pateko į Vilniaus getą.  Epšteino prašymu Keilsonų šeimos gelbėjimu susirūpino VDU prof. Steponas Kairys (Vasario 16 –osios Akto signataras, LSDP pirmininkas). S. Kairio prašymu Vilniaus universiteto prof. Antanas Žvironas (S. Kairio idėjinis bičiulis) organizavo pabėgimą iš geto.  Visos šeimos gelbėjimas buvo neįmanomas. Buvo nuspręsta gelbėti vaikus – dukrą Aną ir sūnų (berods, Maceką – D.K.). Sūnus negalėjo atsiskirti nuo tėvų ir 1943 m. Keilsonų šeima, kartu su didele Vilniaus geto žydų dalimi, buvo išvežta į Estiją ir ten sušaudyta.  Ana, 1942 m. išbėgusi iš geto, perbėgusi Vilniaus Didžiąją gatvę įsmuko į kitoje jos pusėje esančių Chotkevičių rūmų (kur nuo Juzefo Pilsudskio laikų buvo Vilniaus universiteto profesūros butai) kiemą, atsidūrė prof. A. Žvirono bute. Čia ja pasirūpino profesoriaus sesuo Emilija Kirvelienė, nes Jono Kirvelio (Vilniaus krašto „Lietūkio“ inspektoriaus) šeima tuo metu gyveno kartu su A. Žvironu ir jo sūnumi Ringiu.  Po kurio laiko Aną (vadinamą Anusia) J. Kirvelis, tarnybiniais reikalais važiuodamas į „Lietūkio centrą“, pervežė į Kauną ir perdavė S. Kairio šeimai. Bet čia, 1943 m. S. Kairiui tapus VLIKo pirmininku, laikyti žydaitę jų namuose buvo pavojinga.  Kuriam laikui ją priglaudė viena šeima Kaune, iš kurios medicinos studentė Vera Janonytė (Lelienė) paėmė ir pervežė pas savo tėvus į Narvaišių kaimą, esantį tarp Užpalių ir Jūžintų.  Čia Aną globojo vyresnioji A. Žvirono sesuo Ona Janonienė, čia Anusia, pavadinta Maryte, sulaukė 1944 m. vasaros, kai frontas atėjo į Lietuvą. Janonių šeimoje tarp trijų vaikų (Jono, Genutės ir Emiliutės) ji augo kaip savas vaikas Marytė. Tų pačių metų rudenį Anusia atsidūrė Kaune, pas V. Žvironaitę, kur gyveno iki globėjos arešto ir tremties (1948 m.). Išgelbėti žmonės (Yad Vashem): Ana Keilsonaitė"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Informacija paruošta pagal leidinį \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\"   Sesuo Juozapa gimė 1907 m. lapkričio 11 d. Žemaitijoje, Girdvainių kaime Kvėdarnos parapijoje, Tauragės apskrityje (dabar Šilales raj.). Ji buvo aštuntas vaikas gausioje, net vienuolikos vaikučių šeimoje. Tėvas Antanas Kibelis anksti mirė, todėl visi namų rūpesčiai gulė ant motinos Bronislavos pečių, kuri stengėsi vaikus ne tik pamaitinti, aprengti, bet ir į mokslus leisti. Ir taip rūpestingos motulės dėka Juozapa, iki pat mirties švelniai Juozapėlės vardu vadinama, galėjo mokytis ir baigti Šilalės progimnaziją. Atsikuriant Nepriklausomai Lietuvai, kada kūrėsi katalikiškos organizacijos - Katalikių moterų draugija, angelaičiai, pavasarininkai - Juozapėlė neliko nuošalyje. Ji įsitraukė į šių organizacijų veiklą: šaukė susirinkimus, kvietė į juos paskaitininkus ir kartu su dvasios vadais dalyvavo katalikiškų organizacijų visuotiniuose pasitarimuose ir suvažiavimuose. Ypač globojo angelaičius: rengė jiems įvairiausius žaidimus, organizavo paskaitėles. Vasarą tai viename, tai kitame kaime suruošdavo „gegužines\". Tiesa, tos „gegužinės\" bū0davo kitokios: rinkdavosi anksti, gražiai pasilinksmindavo, padainuodavo, pašokdavo ir, saulei leidžiantis, skirstydavosi į namus. Tai buvo prasmingos jaunystės dienos, bet norėjosi kažko daugiau. Vis labiau trauke Jėzus prie savęs. Suvokti save ir suprasti savo pašaukimą Juozapai nuoširdžiai padėjo kunigas Stanislovas Juocas (palaidotas Žemaičių Kalvarijos šventoriuje). Šis dvasios vadas plačiau jai nušvietė vienuolinio gyvenimo esmę ir grožį bei apibūdino esančius Lietuvoje moterų vienuolynus. Kartą su šiuo kunigu atvykusi i vieną iš katalikiškų susirinkimų, Juozapėlė susitiko su Švc. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vadove Uršule Novickaite, studijuojančia Vytauto Didžiojo Universitete, jauna, gražia ir labai malonia sesele. Tai buvo lemtingas susitikimas. 1931 m. gruodžio pradžioje jaunoji žemaitė atvyko į jai nepažįstamą Marijampolę ir prieš Tris Karalius kartu su visomis dalyvavusi rekolekcijose, buvo priimta i postulatą. 0 jau kitų metų liepos 2 d. šioje Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregacijoje davė pirmuosius įžadus ir 1933 m. Vienuolijos pasiųsta atsidūrė kitame Lietuvos krašte, Utenoje. Artimiausia sesers Juozapos dvasios draugė ir bendražygė atsakingiausiame darbe sudėtingiausiomis Lietuvos sąlygomis buvo sesuo Zuzana Marija Koncepta Janušaitytė. [...] Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo. Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė. Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...] Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasveikę, atvažiavo į Uteną pasiimti sūnelio. Aleksiukas jau buvo paaugęs, bet dar nėjo į mokyklą. Buvo gegužės mėnuo, žydėjo alyvos, - Jasonių Vaikų namų aplinka buvo tikrai graži. Tėvas nepajėgė įeiti į Vaikų namų vidų, tik susijaudinęs vaikštinėjo takais aplink. [...] 1944-jų vasara. Artėjo frontas. Traukdamiesi vokiečiai, be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Kurtinantys sprogimai gąsdino dieną ir naktį. Ką reikėjo daryti sesutėms, globojančioms didelę našlaičių šeimyną? Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui, ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai. Praūžus karui sesrys liko dirbti Vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. Vėl reikalingi darbuotojai ir darbuotojos. Bet kas kelsis į kaimą tokiais neramiais laikais, kai sovietams neduoda ramybės Lietuvos partizanai? Seserys. Jos ir sovietinės valdžios metais imasi tarnauti vargo žmogui. 1947 m. jos išsikelia į Jasonis kartu su mažaisiais ugdytiniais. Direktore buvo paskirta buvusi Utenos Vaikų namų, kuriuos visą laiką vedė seserys, auklėtinė Angelė Getvilienė. Ūkio dalies vedėjos pareigas gavo sesuo Juozapa Kibelaitė, sesuo Zuzana Janušaitytė buvo įdarbinta buhaltere, sesuo Ona Juozūnaitė vaikų namų šeimininke, sesuo Stefanija Eigelytė sandelininke. Be to, medicinos seserimi pradeda dirbti sesuo Marija Agnietė Rutkauskaitė, o seserys Viktorija Jankauskaitė ir Veronika Miškinytė vaikučių auklėtojomis. Tokiu būdu sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės. Kaip nuostabiai Dievas pasirūpino ir mažaisiais našlaičiais ir seserimis. Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamas namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti ir... ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui. Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių paskirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios. Sesuo Juozapa ir sesuo Zuzana apsigyveno raštinėje, kitos kartu su vaikų namuose dirbusiomis pasaulietėmis – po dvi, tris kambariuose. [...] Kadangi dvaro patalpos netiko vaikams gyventi, todėl teko pradėti remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengiant gyvenamas patalpas. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams. Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos. Metai iš metų Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Darbščių rankų puoselėjama buvo nepaprastai graži aplinka. Dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pat pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, išdekoruotos tautinių raštų motyvais, išpuošti ir gražiai besielgiantys vaikai traukė svečius. Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Ir ką gi rasdavo? Namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu. Valstybės pinigai buvo nešvaistomi, juolab nebuvo vagiami. Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir... iš užsienio. Pradėjus lankytis tokiems garbingiems svečiams, rūpesčių visoms padaugėjo: reikėjo visus kuo gražiausiai priimti, užimti, o dažnai dar ir pavaišinti... Darbuotojai iš panašių vaikų namų buvo siunčiami pasimokyti, kaip reiktų vesti vaikų namus. Per Lietuvą nuplaukė žinia apie Jasonis. Vaikų namai buvo vadinami pavyzdingiausiais visoje Lietuvoje. Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė – Ambrozaitienė dėkinga už rūpesti ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo: „ [...] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. [...] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. [...] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą, Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. [...] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautų, nuskriaustų ir vienišu. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. [...] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“ Sunkus, įtemptas, be poilsio darbas nenualino seserų Juozapėlės ir Zuzanos, bet atėjo laikas atsisveikinti su mielais vaikučiais, su pamėgtu darbu ir išeiti į pensiją. Kartu iš Jasonių vaikų namų pasitraukė ir kitos seserys. Visos grįžo gyventi į Uteną, ne be Dievo pagalbos už nedidelę kainą įsigijusios namą Bažnyčios gatvėje. Uolios Viešpaties darbininkės negalėjo likti be darbo. Sesuo Juozapa ėmėsi puošti gėlėmis altorius, kurias mažame žemės plotelyje augino sesuo Stefutė ir kitos seserys. Radosi tikinčiųjų, kurios, nepagailėdamos gražiausių žiedų, juos atnešdavo iš savo darželių. Šį darbą sesuo Juozapėlė dirbo net 30 metų. Dabar dažnam kiltų klausimas, koks atlyginimas buvo? Joks. Mat nebuvo priimta, kad už tokį darbą bažnyčios labui būtų mokama.   Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Aleksandr (Aleksiukas) Shinder Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://righteous.yadvashem.org/   \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\""},{"tag":"Išgelbėjimo istorija Informacija paruošta pagal leidinį \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\"   Stefanija Marija Sabina Eigelytė gimė 1916 m. netoli Utenos esančiame Klovinių kaime, valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo 10 vaikų: keturios mergaitės ir šeši berniukai, Stefutė devinta. Po jos gimusi sesutė greitai mirė, užaugo devyni. Tėveliai buvo labai religingi, gražiai sugyveno. Vaikai irgi sutarė tarpusavy. Buvo mokomi darbštumo, sąžiningumo, draugiškumo. Stefutė anksti pajuto norą pasišvęsti Dievui ir, kai vyresnioji sesuo Apolonija (sesuo Marija Gertrūda, vėliau išvykusi į JAV), vyko į Marijampolę, į vienuolyną, drauge važiavo ir Stefutė, bet dėl jauno amžiaus nebuvo priimta. Jai buvo patarta dar pora metų palaukti. Per tuos metus Stefutė baigė Antalieptės Žemės ūkio mokyklą ir, gavusi sesers laišką, su džiaugsmu išvyko į Marijampolę. Nei noviciate, nei vėliau jokių abejonių ar svyravimų neturėjo, nes visa širdimi troško būti arti Dievo. Tuo laiku sesuo Stasė Propiestytė mokė apie penkiolika naujokių. Visos buvo patenkintos ir magistra, ir Vienuolyno vyriausiąja, tada vadinta Motinėle Uršule Novickaite. Pirmus įžadus Vienuolijoje davė 1938 m. Iki 1942 m. dirbo „Šešupės“ spaustuvėje, Marijampolėje, o nuo 1942 m. iki mirties Utenoje.   [...] Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo. Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė. Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...] Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasveikę, atvažiavo į Uteną pasiimti sūnelio. Aleksiukas jau buvo paaugęs, bet dar nėjo į mokyklą. Buvo gegužės mėnuo, žydėjo alyvos, - Jasonių Vaikų namų aplinka buvo tikrai graži. Tėvas nepajėgė įeiti į Vaikų namų vidų, tik susijaudinęs vaikštinėjo takais aplink. [...] 1944-jų vasara. Artėjo frontas. Traukdamiesi vokiečiai, be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Kurtinantys sprogimai gąsdino dieną ir naktį. Ką reikėjo daryti sesutėms, globojančioms didelę našlaičių šeimyną? Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui, ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai. Praūžus karui sesrys liko dirbti Vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. Vėl reikalingi darbuotojai ir darbuotojos. Bet kas kelsis į kaimą tokiais neramiais laikais, kai sovietams neduoda ramybės Lietuvos partizanai? Seserys. Jos ir sovietinės valdžios metais imasi tarnauti vargo žmogui. 1947 m. jos išsikelia į Jasonis kartu su mažaisiais ugdytiniais. Direktore buvo paskirta buvusi Utenos Vaikų namų, kuriuos visą laiką vedė seserys, auklėtinė Angelė Getvilienė. Ūkio dalies vedėjos pareigas gavo sesuo Juozapa Kibelaitė, sesuo Zuzana Janušaitytė buvo įdarbinta buhaltere, sesuo Ona Juozūnaitė vaikų namų šeimininke, sesuo Stefanija Eigelytė sandelininke. Be to, medicinos seserimi pradeda dirbti sesuo Marija Agnietė Rutkauskaitė, o seserys Viktorija Jankauskaitė ir Veronika Miškinytė vaikučių auklėtojomis. Tokiu būdu sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės. Kaip nuostabiai Dievas pasirūpino ir mažaisiais našlaičiais ir seserimis. Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamas namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti ir... ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui. Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių paskirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios. Sesuo Juozapa ir sesuo Zuzana apsigyveno raštinėje, kitos kartu su vaikų namuose dirbusiomis pasaulietėmis – po dvi, tris kambariuose. [...] Kadangi dvaro patalpos netiko vaikams gyventi, todėl teko pradėti remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengiant gyvenamas patalpas. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams. Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos. Metai iš metų Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Darbščių rankų puoselėjama buvo nepaprastai graži aplinka. Dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pat pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, išdekoruotos tautinių raštų motyvais, išpuošti ir gražiai besielgiantys vaikai traukė svečius. Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Ir ką gi rasdavo? Namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu. Valstybės pinigai buvo nešvaistomi, juolab nebuvo vagiami. Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir... iš užsienio. Pradėjus lankytis tokiems garbingiems svečiams, rūpesčių visoms padaugėjo: reikėjo visus kuo gražiausiai priimti, užimti, o dažnai dar ir pavaišinti... Darbuotojai iš panašių vaikų namų buvo siunčiami pasimokyti, kaip reiktų vesti vaikų namus. Per Lietuvą nuplaukė žinia apie Jasonis. Vaikų namai buvo vadinami pavyzdingiausiais visoje Lietuvoje. Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė – Ambrozaitienė dėkinga už rūpesti ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo: „ [...] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. [...] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. [...] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą, Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. [...] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautų, nuskriaustų ir vienišu. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. [...] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“    Atėjo laikas atsisveikinti su mielais vaikučiais, su pamėgtu darbu ir išeiti į pensiją. Kartu iš Jasonių vaikų namų pasitraukė ir kitos seserys. Visos grįžo gyventi į Uteną, ne be Dievo pagalbos už nedidelę kainą įsigijusios namą Bažnyčios gatvėje. Uolios Viešpaties darbininkės negalėjo likti be darbo.   Stefutė rūpinosi namais, o ypač žemės sklypeliu, kur augino gėles bažnyčios altoriams puošti. Kai susirgo, gydytojai patarė dėti širdies stimuliatorių, bet sesuo atsisakė. Gydytojai nurodė gulėti lovoje, bet Stefutė dirbo kaip dirbusi. „Tai atsigulsiu ir lauksiu mirties...“ – pajuokaudavo. Kai 2001 m. pavasarį labai suskaudo koją, kreipėsi į gydytojus. Tie nieko rimto nenustatė, liepė dėti kompresus... Skausmas nesiliovė, bet dar labiau aštrėjo. Rudenį koja buvo peršviesta rentgenu. Nuotrauka parodė, kad jau įsisenėjęs kaulų vėžys. Iš dubens kaulo buvo likęs tik siūlelis. Teko gulėti, nes stovėti nepajėgė. Labai kantriai kentėjo iki Dievas pašaukė amžinybėn ankstų 2002 m. sausio 2 d. rytą.     Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Aleksandr (Aleksiukas) Shinder Informacija surinkta naudojantis: http://www.yadvashem.org http://www.issigelbejesvaikas.lt     \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\""},{"tag":"Išgelbėjimo istorija Kartu su tėvais – garsiu gydytoju, Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi Vladimiru Lazersonu, motina Regina ir broliu Viktoru, Kauno gete buvo įkalinta ir jų dukra Tamara. 1944-ųjų pradžioje, kuomet Tamara dirbo žydų brigadoje Gumos fabrike, į fabriko kontorą atėjo stomatologė Bronė Pajėdaitė - kuri būdama tamsaus gymio į getą įeidavo prie drabužių prisitvirtinusi Dovydo žvaigždę, o išeidavo ją nusiėmus ir parodžius savo pasą - ir paklausė, ar Tamara nenorėtų pabėgti iš geto ir pasislėpti pas savo buvusią istorijos mokytoją Petronėlę Lastienę. Žinoma, kad Tamara atsakė teigiamai. Jai pavyko pabėgti 1944 metų balandžio 7-tą dieną. Labai jaudindamasi, mergaitė atėjo pas savo mokytoją Petronėlę Lastienę, gyvenusią Donelaičio 14a, Kaune. Čia ji buvo labai šiltai sutikta, tuojau pat gavo fiktyvų gimimo liudijimą Elenos Savickaitės vardu. Kurį laiką pagyvenusi pas Petronėlę Lastienę, vėliau pas kitą karštai mylimą savo mokytoją Veroniką Žvironaitę, galiausiai, saugumo sumetimais, Tamara Lazerson buvo išsiųsta pas Petronėlės Lastienės seserį Verą Effertienę į Pakamačių dvarą Pasvalio rajone, kur laimingai sulaukė karo pabaigos. Po karo paaiškėjo, kad Tamaros tėvas žuvo Dachau, o motina - Štuthofte. Dvi našlaites - Tamarą ir Anusę Keilsonaitę priglaudė Bronė Pajedaitė. Izraelyje, Haifos mieste, gyvenanti Tamara savo prisiminimų knygelėje „Tamaros dienoraštis“ rašo: „...Kurį laiką gyvenau ir pas geriausią Bronės draugę Veroniką Žvironaitę, ji man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. 1945 metų rudenį Veroniką KGB areštavo ir išsiuntė į lagerius. Ji grįžo po daugelio metų, visai paliegusi, silpna. Su savo sūnėnais ir dukterėčiomis pasistatė namą Užpaliuose, kur ir gyveno iki mirties (1982 m.). Apie jos mirtį man pranešė Sigutė Žvironaitė, prof. Antano Žvirono duktė. Visą tą laiką iki pat jos mirties aš su ja aktyviai susirašinėjau.\" Tamara Lazersonaitė: \"Likimas atėmė iš manęs tikrąją motiną, bet padovanoji tris kitas motinas, kurios apgaubė šiluma ir meile, rūpinosi kaip tikra dukra. Deja, baisus raudonasis maras pražudė ir šias mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite.\" Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Tamara Lazersonaitė Informacija surinkta naudojantis: Katalogas \"Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį\" Dobilo Kirvelio straipsniu \"Pasaulio tautų teisuolės iš Užpalių krašto\" Nuotraukos iš Rūtos Paškauskienės kolekcijos"},{"tag":"Laisvės kovų dalyviai"},{"tag":"Laisvės kovų dalyvis"},{"tag":"Leidus dvarininkei p. Jaloveckienei. Gimęs ir miręs 1924 metais vos 4 mėnesių amžiaus. Jo tėvai Juozas ir Olga Kaušilai palaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse, o močiutė Jieva Kaušilienė (?-1937) palaidota Saldutiškio kapinėse."},{"tag":"Palaidotas Čikagoje"},{"tag":"Partizanas, žuvęs 1949 m. rugsėjo 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Papiškių k. apylinkėse"},{"tag":"Suteiktas Vyžuonų krašto Garbės piliečio vardas 2002 metais,"},{"tag":"Tigro rinktinės Bataliono vadas."},{"tag":"Utenos krašto garbės pilietis, mokytojas, poetas, prozininkas, dramaturgas"},{"tag":"Utenos miesto garbės piliečio vardas už iniciatyvą ir materialinę paramą įkuriant ir nuolat remiant vaikų biblioteką Utenoje"},{"tag":"Utenos miesto garbės piliečio vardas už nuopelnus kultūrai ir ilgametę kūrybinę veiklą vadovaujant Utenos kultūros centro vyrų chorams „Aukštaičiai“ ir „Ainiai“."},{"tag":"ilgametis Užpalių viršaitis nuo 1918m."},{"tag":"ilsisi sibiro žemėje"}]},{"name":"gimimo_data","titles":{"lt":"Velionio gimimo data","en":"Date of birth of the deceased"},"datatype":"date","x-order":14},{"name":"mirties_data","titles":{"lt":"Velionio mirties data","en":"Date of death of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":15},{"name":"laidojimo_data","titles":{"lt":"Velionio laidojimo data","en":"Date of burial of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":16},{"name":"liudijimo_isdavimas","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo data","en":"Date of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"date","x-order":17},{"name":"isdavimo_vieta","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo vieta","en":"Place of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"string","x-order":18,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_gylis_m","titles":{"lt":"Velionio kapo gylis","en":"Depth of the deceased person's grave"},"datatype":"long","x-order":19,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":-1.0,"max":2.0}},{"name":"rysys_su_palaidotu","titles":{"lt":"Velionio ryšys su kitu kapavietėje palaidotu asmeniu","en":"Relationship of the deceased person to another person buried in the burial plot"},"datatype":"string","x-order":20,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapa_priziuri","titles":{"lt":"Kapą prižiūrinčio asmens ryšys su velioniu","en":"Relationship of the person maintaining the grave to the deceased"},"datatype":"string","x-order":21,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"001-6"},{"tag":"002-7"},{"tag":"002-8"},{"tag":"003-16"},{"tag":"003-17"},{"tag":"004-26"},{"tag":"00k-38"},{"tag":"00k1"},{"tag":"00k1-5"},{"tag":"00k2-10"},{"tag":"00k2-11"},{"tag":"00k2-12"},{"tag":"00k2-9"},{"tag":"00k29"},{"tag":"00k3-13"},{"tag":"00k3-14"},{"tag":"00k3-18"},{"tag":"00k3-19"},{"tag":"00k4-20"},{"tag":"00k4-21"},{"tag":"00k4-22"},{"tag":"00k5-28"},{"tag":"00k5-31"},{"tag":"00k5-32"},{"tag":"00k5-33"},{"tag":"00k6-37"},{"tag":"00k6-39"},{"tag":"00k6-40"},{"tag":"00k6-41"},{"tag":"00k8-61"},{"tag":"anūkė"},{"tag":"b."},{"tag":"brolio sūnus"},{"tag":"brolis"},{"tag":"dukra"},{"tag":"dukra,sūnus"},{"tag":"dukra; žmona"},{"tag":"duktė"},{"tag":"eilinis"},{"tag":"giminaitis"},{"tag":"gydytoja"},{"tag":"jaun.leit."},{"tag":"jaun.serž"},{"tag":"jefr."},{"tag":"kapit."},{"tag":"karys"},{"tag":"kuktiškių seniūnijos seniūnas aistis kukutis,"},{"tag":"leit."},{"tag":"major."},{"tag":"mama"},{"tag":"milic."},{"tag":"motina"},{"tag":"močiūtė"},{"tag":"močiūtė; tėvas"},{"tag":"papulkin."},{"tag":"partizanas"},{"tag":"posūnis"},{"tag":"prižiūrėtoja"},{"tag":"pusbrolis"},{"tag":"pusseserė"},{"tag":"serž."},{"tag":"sesuo"},{"tag":"sūnus"},{"tag":"sūnėnas"},{"tag":"tolima giminaitė"},{"tag":"tėvai"},{"tag":"tėvas"},{"tag":"utenos socialinės globos namų darbuotojai"},{"tag":"viršyla"},{"tag":"vyr.leit."},{"tag":"vyr.serž."},{"tag":"vyras"},{"tag":"žentas"},{"tag":"žmona"}]},{"name":"sektorius","titles":{"lt":"Velionio kapavietės sektoriaus identifikatorius. Tai yra kapinėse esantis kvartalas, dažnu atveju išskiriamas pagal matomus takus kapinėse arba pagal pateiktą informaciją iš savivaldybių/ seniūnijų. Mažose kapinėse dažniausiai būna tik vienas kvartalas be jokių skirstymų.","en":"Identifier of the sector of the deceased person's burial plot. This is a section in the cemetery, often distinguished by visible paths in the cemetery or according to information provided by municipalities/elderships. In small cemeteries, there is usually only one section without any divisions."},"datatype":"string","x-order":22,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"0"},{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"01"},{"tag":"02"},{"tag":"1"},{"tag":"10"},{"tag":"11"},{"tag":"12"},{"tag":"13"},{"tag":"14"},{"tag":"16"},{"tag":"18"},{"tag":"19"},{"tag":"2"},{"tag":"20"},{"tag":"21"},{"tag":"22"},{"tag":"23"},{"tag":"24"},{"tag":"28"},{"tag":"29"},{"tag":"3"},{"tag":"4"},{"tag":"5"},{"tag":"6"},{"tag":"7"},{"tag":"8"},{"tag":"8/1"},{"tag":"8/2"},{"tag":"8/2(A)"},{"tag":"8/3"},{"tag":"8/4"},{"tag":"8/5"},{"tag":"9"},{"tag":"S"},{"tag":"Sent."}]},{"name":"eile","titles":{"lt":"Velionio kapavietės eilė kapinėse, jei ji egzistuoja (ypač naudojama tvarkingo išplanavimo ir naujose kapinėse). Jeigu kapinėse nebuvo naudojamos eilės, tuomet žymima 000.","en":"Row of the deceased’s grave in the cemetery, if it exists (especially used in orderly-layout and new cemeteries). If rows were not used in the cemetery, then 000 is indicated."},"datatype":"string","x-order":23,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"002"},{"tag":"003"},{"tag":"004"},{"tag":"005"},{"tag":"006"},{"tag":"007"},{"tag":"008"},{"tag":"009"},{"tag":"010"},{"tag":"011"},{"tag":"012"},{"tag":"013"},{"tag":"014"},{"tag":"015"},{"tag":"016"},{"tag":"017"},{"tag":"018"},{"tag":"019"},{"tag":"01A"},{"tag":"020"},{"tag":"021"},{"tag":"022"},{"tag":"023"},{"tag":"024"},{"tag":"025"},{"tag":"026"},{"tag":"027"},{"tag":"028"}]},{"name":"kapaviete","titles":{"lt":"Velionio kapavietės numeris kapinėse","en":"Number of the deceased’s grave in the cemetery"},"datatype":"string","x-order":24,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"vieta_kape","titles":{"lt":"Velionio palaidojimo vieta kapavietėje. Pavyzdžiui, 3 vietų kapavietėje per vidurį laidojamam velioniui būtų žymima 2.","en":"Burial location of the deceased person within the burial plot. For example, in a burial plot with 3 spaces, a deceased person buried in the middle would be marked as 2."},"datatype":"long","x-order":25,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":1.0,"max":61.0}},{"name":"geometrija","titles":{"lt":"Velionio kapavietės vietos taško koordinatės pagal WGS84 / Pseudo-Mercator koordinačių sistemą.","en":"Coordinates of the point location of the deceased person's burial plot according to the WGS84 / Pseudo-Mercator coordinate system."},"datatype":"string","x-order":26,"x-filterType":"TEXT"}]}}
Identifier	odr000354
Other identifier	utenos_rajonas
distribution type	Web service/API
Access url	['https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188710442/tables/utenos_rajonas/query']
Access service	['DSR000001']
Byte size	20,527,364
Description translated	{'lt': 'Rinkinyje pateikiami suskaitmenintų Lietuvos savivaldybėms priklausančių kapinių kapaviečių ir jose palaidotų velionių duomenys. Nurodomos kapaviečių charakteristikos: ilgis, plotis, dydis, palaidotų velionių skaičius, kapavietės WGS koordinatės, papildomo pobūdžio informacija. Taip pat pateikiamos palaidoto velionio charakteristikos: vardas, pavardė, lytis, gimimo, mirties ir palaidojimo datos, ir su jo kapaviete susiję duomenys (ryšys su kitais kapavietėje palaidotais asmenimis, kapą prižiūrinčiu asmeniu, kapo gylis, vieta bendrame kapinių plane). Duomenų teikėjas – Savivaldybės administracija.', 'en': 'The package contains data on the digitalised graves of cemeteries belonging to the municipalities of Lithuania and the deceased buried there. The characteristics of the tombs shall be indicated: length, width, size, number of buried deceased persons, WGS coordinates of the tombs, additional information. The characteristics of the buried deceased shall also include: name, surname, sex, dates of birth, death and burial, and data relating to his tomb (contact with other persons buried in the tomb, person supervising the tomb, depth of the tomb, place in the joint cemetery plan).'}
Distribution status	completed
Distribution type	web_service
Download url	['https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188710442/tables/utenos_rajonas/query']
Has views	False
Id	odr000354
Identifier	odr000354
Language	['eng', 'lit']
Licence	cc_by_4_0
Media type	json
Modification date	2026-09-02T00:00:00+02:00
Other identifier	['utenos_rajonas']
Package id	od000354
Position	0
Release date	2024-09-06T00:00:00+02:00
Resource type	distribution
State	active
Table schema	{"schema_type":"csvw","x-schemaVersion":"1.1","x-columnsCount":26,"tableSchema":{"columns":[{"name":"vda_id","titles":{"lt":"Valstybės Duomenų Agentūros įrašo identifikatorius","en":"Record identifier of the State Data Agency"},"datatype":"string","x-order":1,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_id","titles":{"lt":"Kapavietės identifikatorius","en":"Burial plot identifier"},"datatype":"string","x-order":2,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"savivaldybe","titles":{"lt":"Savivaldybės pavadinimas","en":"Municipality name"},"datatype":"string","x-order":3,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Utenos rajono savivaldybė"}]},{"name":"kapines","titles":{"lt":"kapines","en":"kapines"},"datatype":"string","x-order":4,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"ar_neatpazintas","titles":{"lt":"Neatpažinto velionio požymis","en":"Indicator of an unidentified deceased person"},"datatype":"boolean","x-order":5},{"name":"ar_perlaidotas","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo perlaidotas","en":"Indicator of whether the deceased was reburied"},"datatype":"boolean","x-order":6},{"name":"ar_urnoje","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis palaidotas urnoje","en":"Indicator of whether the deceased is buried in an urn"},"datatype":"boolean","x-order":7},{"name":"vardas","titles":{"lt":"Velionio vardas","en":"First name of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":8,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"pavarde","titles":{"lt":"Velionio pavardė","en":"Surname of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":9,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"lytis","titles":{"lt":"Velionio lytis, išskaičiuota iš asmens kodo.","en":"Gender of the deceased person, calculated from the personal identification number."},"datatype":"string","x-order":10,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Moteris"},{"tag":"Vyras"}]},{"name":"ar_izymybe","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo žinomas asmuo","en":"Indicator of whether the deceased was a known person"},"datatype":"boolean","x-order":11},{"name":"veikla","titles":{"lt":"veikla","en":"veikla"},"datatype":"string","x-order":12,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"1941 m. tremtinė"},{"tag":"Dailininkė"},{"tag":"Dipl. miškininkas"},{"tag":"Galinių profesorius fizikas Antanas Žvironas"},{"tag":"Gydytojas"},{"tag":"I. P. P. Eilinis"},{"tag":"II Pasaulinio karo veteranas, Vyžuonų krašto garbės pilietis"},{"tag":"Irkutsko tremtinys atvežtas į Lietuvą 1990 m."},{"tag":"Juozo Tumo-Vaižganto giminės"},{"tag":"Knygnešys"},{"tag":"Kunigas"},{"tag":"Kunigas, Vyžuonų klebonas"},{"tag":"Laisvės kovų dalyvis"},{"tag":"Lietuvių kariuomenės kareivis"},{"tag":"Lietuvos aktorius, teatro režisierius"},{"tag":"Lietuvos aviacijos majoras"},{"tag":"Lietuvos dailininkas"},{"tag":"Lietuvos partizanas"},{"tag":"Margio rinktinės vadas"},{"tag":"Mirė Sibire, Krasnojarske. 1990 metais perlaidota Lietuvoje Tauragnuose"},{"tag":"Partizanas"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolė"},{"tag":"Pedagogas - istorikas, Utenos muziejaus kūrėjas"},{"tag":"Savanoris"},{"tag":"Tautodailininkas"},{"tag":"Tragiškai žuvę 1945"},{"tag":"Utenos burmistras 1930-1940"},{"tag":"V. R. karys 308 bat-1944"},{"tag":"Vietinės rinktinės karys savanoris 1944 05 06 žuvęs kautynėse su A. Krajova ties Ašmena"},{"tag":"Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Mjr."},{"tag":"Vytauto apygardos vadas"},{"tag":"Vyžuonių klebonas"},{"tag":"Vyžuonų parapijos partizanas žuvęs už Lietuvos laisvę."},{"tag":"chorvedys"},{"tag":"eilinis"},{"tag":"gamtininkė"},{"tag":"gydytoja"},{"tag":"gydytojas"},{"tag":"karo lakūnas"},{"tag":"kunigas"},{"tag":"mokytoja"},{"tag":"partizanas"},{"tag":"partizanas Ąžuolas 1941m. sukilimo dalyvis Liūto rinktinės perkūno būrio partizanų vadas"},{"tag":"poetė"},{"tag":"polit. kalinys"},{"tag":"polit. kalinė"},{"tag":"rašytojas"},{"tag":"tremtinys"},{"tag":"tremtinė"}]},{"name":"aprasymas","titles":{"lt":"aprasymas","en":"aprasymas"},"datatype":"string","x-order":13,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"1920 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. Dalyvavo kovose Valkininkų ruože ( Varėnos raj.) Kaip savanoris gavo žemės Davainių girioje. Apdovanotas Laisvės medaliu ( informacija iš Lietuvos centrinis valstybės archyvas, fondo nr.:1391 )."},{"tag":"1939-1990 metų okupacijų auka"},{"tag":"2003 m. rugsėjo 25 d. pedagogui, dailininkui Vytautui Petroniui už aktyvią pedagoginę, kultūrinę, visuomeninę veiklą buvo suteiktas Utenos miesto garbės piliečio vardas."},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ana Keilsonaitė buvo žymaus Kauno miesto sveikatos apsaugos komisijos, Ligonių Kasų darbuotojo, LSDP CK nario dr. Lazario Epšteino sesers dukra. Keilsonų šeima gyveno Čekoslovakijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo nacių atbėgo į Vilnių. Bet ir čia 1941 m. juos pasivijo nacių ekspansija, jie pateko į Vilniaus getą. Epšteino prašymu Keilsonų šeimos gelbėjimu susirūpino VDU prof. Steponas Kairys (Vasario 16 –osios Akto signataras, LSDP pirmininkas). S. Kairio prašymu Vilniaus universiteto prof. Antanas Žvironas (S. Kairio idėjinis bičiulis) organizavo pabėgimą iš geto. Visos šeimos gelbėjimas buvo neįmanomas. Buvo nuspręsta gelbėti vaikus – dukrą Aną ir sūnų (berods, Maceką – D.K.). Sūnus negalėjo atsiskirti nuo tėvų ir 1943 m. Keilsonų šeima, kartu su didele Vilniaus geto žydų dalimi, buvo išvežta į Estiją ir ten sušaudyta. Ana, 1942 m. išbėgusi iš geto, perbėgusi Vilniaus Didžiąją gatvę įsmuko į kitoje jos pusėje esančių Chotkevičių rūmų (kur nuo Juzefo Pilsudskio laikų buvo Vilniaus universiteto profesūros butai) kiemą, atsidūrė prof. A. Žvirono bute. Čia ja pasirūpino profesoriaus sesuo Emilija Kirvelienė, nes Jono Kirvelio (Vilniaus krašto „Lietūkio“ inspektoriaus) šeima tuo metu gyveno kartu su A. Žvironu ir jo sūnumi Ringiu. Po kurio laiko Aną (vadinamą Anusia) J. Kirvelis, tarnybiniais reikalais važiuodamas į „Lietūkio centrą“, pervežė į Kauną ir perdavė S. Kairio šeimai. Bet čia, 1943 m. S. Kairiui tapus VLIKo pirmininku, laikyti žydaitę jų namuose buvo pavojinga. Kuriam laikui ją priglaudė viena šeima Kaune, iš kurios medicinos studentė Vera Janonytė (Lelienė) paėmė ir pervežė pas savo tėvus į Narvaišių kaimą, esantį tarp Užpalių ir Jūžintų. Čia Aną globojo vyresnioji A. Žvirono sesuo Ona Janonienė, čia Anusia, pavadinta Maryte, sulaukė 1944 m. vasaros, kai frontas atėjo į Lietuvą. Janonių šeimoje tarp trijų vaikų (Jono, Genutės ir Emiliutės) ji augo kaip savas vaikas Marytė. Tų pačių metų rudenį Anusia atsidūrė Kaune, pas V. Žvironaitę, kur gyveno iki globėjos arešto ir tremties (1948 m.). Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Ana Keilsonaitė Informacija surinkta naudojantis: http://www.jmuseum.lt http://www.issigelbejesvaikas.lt   Dobilo Kirvelio straipsniu \"Pasaulio tautų teisuolės iš Užpalių krašto\" Nuotraukos iš Rūtos Paškauskienės kolekcijos"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ana Keilsonaitė buvo žymaus Kauno miesto sveikatos apsaugos komisijos, Ligonių Kasų darbuotojo, LSDP CK nario dr. Lazario Epšteino sesers dukra. Keilsonų šeima gyveno Čekoslovakijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo nacių atbėgo į Vilnių. Bet ir čia 1941 m. juos pasivijo nacių ekspansija, jie pateko į Vilniaus getą.  Epšteino prašymu Keilsonų šeimos gelbėjimu susirūpino VDU prof. Steponas Kairys (Vasario 16 –osios Akto signataras, LSDP pirmininkas). S. Kairio prašymu Vilniaus universiteto prof. Antanas Žvironas (S. Kairio idėjinis bičiulis) organizavo pabėgimą iš geto.  Visos šeimos gelbėjimas buvo neįmanomas. Buvo nuspręsta gelbėti vaikus – dukrą Aną ir sūnų (berods, Maceką – D.K.). Sūnus negalėjo atsiskirti nuo tėvų ir 1943 m. Keilsonų šeima, kartu su didele Vilniaus geto žydų dalimi, buvo išvežta į Estiją ir ten sušaudyta.  Ana, 1942 m. išbėgusi iš geto, perbėgusi Vilniaus Didžiąją gatvę įsmuko į kitoje jos pusėje esančių Chotkevičių rūmų (kur nuo Juzefo Pilsudskio laikų buvo Vilniaus universiteto profesūros butai) kiemą, atsidūrė prof. A. Žvirono bute. Čia ja pasirūpino profesoriaus sesuo Emilija Kirvelienė, nes Jono Kirvelio (Vilniaus krašto „Lietūkio“ inspektoriaus) šeima tuo metu gyveno kartu su A. Žvironu ir jo sūnumi Ringiu.  Po kurio laiko Aną (vadinamą Anusia) J. Kirvelis, tarnybiniais reikalais važiuodamas į „Lietūkio centrą“, pervežė į Kauną ir perdavė S. Kairio šeimai. Bet čia, 1943 m. S. Kairiui tapus VLIKo pirmininku, laikyti žydaitę jų namuose buvo pavojinga.  Kuriam laikui ją priglaudė viena šeima Kaune, iš kurios medicinos studentė Vera Janonytė (Lelienė) paėmė ir pervežė pas savo tėvus į Narvaišių kaimą, esantį tarp Užpalių ir Jūžintų.  Čia Aną globojo vyresnioji A. Žvirono sesuo Ona Janonienė, čia Anusia, pavadinta Maryte, sulaukė 1944 m. vasaros, kai frontas atėjo į Lietuvą. Janonių šeimoje tarp trijų vaikų (Jono, Genutės ir Emiliutės) ji augo kaip savas vaikas Marytė. Tų pačių metų rudenį Anusia atsidūrė Kaune, pas V. Žvironaitę, kur gyveno iki globėjos arešto ir tremties (1948 m.). Išgelbėti žmonės (Yad Vashem): Ana Keilsonaitė"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Informacija paruošta pagal leidinį \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\"   Sesuo Juozapa gimė 1907 m. lapkričio 11 d. Žemaitijoje, Girdvainių kaime Kvėdarnos parapijoje, Tauragės apskrityje (dabar Šilales raj.). Ji buvo aštuntas vaikas gausioje, net vienuolikos vaikučių šeimoje. Tėvas Antanas Kibelis anksti mirė, todėl visi namų rūpesčiai gulė ant motinos Bronislavos pečių, kuri stengėsi vaikus ne tik pamaitinti, aprengti, bet ir į mokslus leisti. Ir taip rūpestingos motulės dėka Juozapa, iki pat mirties švelniai Juozapėlės vardu vadinama, galėjo mokytis ir baigti Šilalės progimnaziją. Atsikuriant Nepriklausomai Lietuvai, kada kūrėsi katalikiškos organizacijos - Katalikių moterų draugija, angelaičiai, pavasarininkai - Juozapėlė neliko nuošalyje. Ji įsitraukė į šių organizacijų veiklą: šaukė susirinkimus, kvietė į juos paskaitininkus ir kartu su dvasios vadais dalyvavo katalikiškų organizacijų visuotiniuose pasitarimuose ir suvažiavimuose. Ypač globojo angelaičius: rengė jiems įvairiausius žaidimus, organizavo paskaitėles. Vasarą tai viename, tai kitame kaime suruošdavo „gegužines\". Tiesa, tos „gegužinės\" bū0davo kitokios: rinkdavosi anksti, gražiai pasilinksmindavo, padainuodavo, pašokdavo ir, saulei leidžiantis, skirstydavosi į namus. Tai buvo prasmingos jaunystės dienos, bet norėjosi kažko daugiau. Vis labiau trauke Jėzus prie savęs. Suvokti save ir suprasti savo pašaukimą Juozapai nuoširdžiai padėjo kunigas Stanislovas Juocas (palaidotas Žemaičių Kalvarijos šventoriuje). Šis dvasios vadas plačiau jai nušvietė vienuolinio gyvenimo esmę ir grožį bei apibūdino esančius Lietuvoje moterų vienuolynus. Kartą su šiuo kunigu atvykusi i vieną iš katalikiškų susirinkimų, Juozapėlė susitiko su Švc. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vadove Uršule Novickaite, studijuojančia Vytauto Didžiojo Universitete, jauna, gražia ir labai malonia sesele. Tai buvo lemtingas susitikimas. 1931 m. gruodžio pradžioje jaunoji žemaitė atvyko į jai nepažįstamą Marijampolę ir prieš Tris Karalius kartu su visomis dalyvavusi rekolekcijose, buvo priimta i postulatą. 0 jau kitų metų liepos 2 d. šioje Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregacijoje davė pirmuosius įžadus ir 1933 m. Vienuolijos pasiųsta atsidūrė kitame Lietuvos krašte, Utenoje. Artimiausia sesers Juozapos dvasios draugė ir bendražygė atsakingiausiame darbe sudėtingiausiomis Lietuvos sąlygomis buvo sesuo Zuzana Marija Koncepta Janušaitytė. [...] Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo. Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė. Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...] Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasveikę, atvažiavo į Uteną pasiimti sūnelio. Aleksiukas jau buvo paaugęs, bet dar nėjo į mokyklą. Buvo gegužės mėnuo, žydėjo alyvos, - Jasonių Vaikų namų aplinka buvo tikrai graži. Tėvas nepajėgė įeiti į Vaikų namų vidų, tik susijaudinęs vaikštinėjo takais aplink. [...] 1944-jų vasara. Artėjo frontas. Traukdamiesi vokiečiai, be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Kurtinantys sprogimai gąsdino dieną ir naktį. Ką reikėjo daryti sesutėms, globojančioms didelę našlaičių šeimyną? Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui, ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai. Praūžus karui sesrys liko dirbti Vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. Vėl reikalingi darbuotojai ir darbuotojos. Bet kas kelsis į kaimą tokiais neramiais laikais, kai sovietams neduoda ramybės Lietuvos partizanai? Seserys. Jos ir sovietinės valdžios metais imasi tarnauti vargo žmogui. 1947 m. jos išsikelia į Jasonis kartu su mažaisiais ugdytiniais. Direktore buvo paskirta buvusi Utenos Vaikų namų, kuriuos visą laiką vedė seserys, auklėtinė Angelė Getvilienė. Ūkio dalies vedėjos pareigas gavo sesuo Juozapa Kibelaitė, sesuo Zuzana Janušaitytė buvo įdarbinta buhaltere, sesuo Ona Juozūnaitė vaikų namų šeimininke, sesuo Stefanija Eigelytė sandelininke. Be to, medicinos seserimi pradeda dirbti sesuo Marija Agnietė Rutkauskaitė, o seserys Viktorija Jankauskaitė ir Veronika Miškinytė vaikučių auklėtojomis. Tokiu būdu sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės. Kaip nuostabiai Dievas pasirūpino ir mažaisiais našlaičiais ir seserimis. Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamas namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti ir... ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui. Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių paskirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios. Sesuo Juozapa ir sesuo Zuzana apsigyveno raštinėje, kitos kartu su vaikų namuose dirbusiomis pasaulietėmis – po dvi, tris kambariuose. [...] Kadangi dvaro patalpos netiko vaikams gyventi, todėl teko pradėti remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengiant gyvenamas patalpas. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams. Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos. Metai iš metų Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Darbščių rankų puoselėjama buvo nepaprastai graži aplinka. Dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pat pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, išdekoruotos tautinių raštų motyvais, išpuošti ir gražiai besielgiantys vaikai traukė svečius. Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Ir ką gi rasdavo? Namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu. Valstybės pinigai buvo nešvaistomi, juolab nebuvo vagiami. Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir... iš užsienio. Pradėjus lankytis tokiems garbingiems svečiams, rūpesčių visoms padaugėjo: reikėjo visus kuo gražiausiai priimti, užimti, o dažnai dar ir pavaišinti... Darbuotojai iš panašių vaikų namų buvo siunčiami pasimokyti, kaip reiktų vesti vaikų namus. Per Lietuvą nuplaukė žinia apie Jasonis. Vaikų namai buvo vadinami pavyzdingiausiais visoje Lietuvoje. Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė – Ambrozaitienė dėkinga už rūpesti ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo: „ [...] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. [...] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. [...] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą, Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. [...] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautų, nuskriaustų ir vienišu. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. [...] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“ Sunkus, įtemptas, be poilsio darbas nenualino seserų Juozapėlės ir Zuzanos, bet atėjo laikas atsisveikinti su mielais vaikučiais, su pamėgtu darbu ir išeiti į pensiją. Kartu iš Jasonių vaikų namų pasitraukė ir kitos seserys. Visos grįžo gyventi į Uteną, ne be Dievo pagalbos už nedidelę kainą įsigijusios namą Bažnyčios gatvėje. Uolios Viešpaties darbininkės negalėjo likti be darbo. Sesuo Juozapa ėmėsi puošti gėlėmis altorius, kurias mažame žemės plotelyje augino sesuo Stefutė ir kitos seserys. Radosi tikinčiųjų, kurios, nepagailėdamos gražiausių žiedų, juos atnešdavo iš savo darželių. Šį darbą sesuo Juozapėlė dirbo net 30 metų. Dabar dažnam kiltų klausimas, koks atlyginimas buvo? Joks. Mat nebuvo priimta, kad už tokį darbą bažnyčios labui būtų mokama.   Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Aleksandr (Aleksiukas) Shinder Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://righteous.yadvashem.org/   \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\""},{"tag":"Išgelbėjimo istorija Informacija paruošta pagal leidinį \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\"   Stefanija Marija Sabina Eigelytė gimė 1916 m. netoli Utenos esančiame Klovinių kaime, valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo 10 vaikų: keturios mergaitės ir šeši berniukai, Stefutė devinta. Po jos gimusi sesutė greitai mirė, užaugo devyni. Tėveliai buvo labai religingi, gražiai sugyveno. Vaikai irgi sutarė tarpusavy. Buvo mokomi darbštumo, sąžiningumo, draugiškumo. Stefutė anksti pajuto norą pasišvęsti Dievui ir, kai vyresnioji sesuo Apolonija (sesuo Marija Gertrūda, vėliau išvykusi į JAV), vyko į Marijampolę, į vienuolyną, drauge važiavo ir Stefutė, bet dėl jauno amžiaus nebuvo priimta. Jai buvo patarta dar pora metų palaukti. Per tuos metus Stefutė baigė Antalieptės Žemės ūkio mokyklą ir, gavusi sesers laišką, su džiaugsmu išvyko į Marijampolę. Nei noviciate, nei vėliau jokių abejonių ar svyravimų neturėjo, nes visa širdimi troško būti arti Dievo. Tuo laiku sesuo Stasė Propiestytė mokė apie penkiolika naujokių. Visos buvo patenkintos ir magistra, ir Vienuolyno vyriausiąja, tada vadinta Motinėle Uršule Novickaite. Pirmus įžadus Vienuolijoje davė 1938 m. Iki 1942 m. dirbo „Šešupės“ spaustuvėje, Marijampolėje, o nuo 1942 m. iki mirties Utenoje.   [...] Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo. Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė. Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...] Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasveikę, atvažiavo į Uteną pasiimti sūnelio. Aleksiukas jau buvo paaugęs, bet dar nėjo į mokyklą. Buvo gegužės mėnuo, žydėjo alyvos, - Jasonių Vaikų namų aplinka buvo tikrai graži. Tėvas nepajėgė įeiti į Vaikų namų vidų, tik susijaudinęs vaikštinėjo takais aplink. [...] 1944-jų vasara. Artėjo frontas. Traukdamiesi vokiečiai, be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Kurtinantys sprogimai gąsdino dieną ir naktį. Ką reikėjo daryti sesutėms, globojančioms didelę našlaičių šeimyną? Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui, ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai. Praūžus karui sesrys liko dirbti Vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. Vėl reikalingi darbuotojai ir darbuotojos. Bet kas kelsis į kaimą tokiais neramiais laikais, kai sovietams neduoda ramybės Lietuvos partizanai? Seserys. Jos ir sovietinės valdžios metais imasi tarnauti vargo žmogui. 1947 m. jos išsikelia į Jasonis kartu su mažaisiais ugdytiniais. Direktore buvo paskirta buvusi Utenos Vaikų namų, kuriuos visą laiką vedė seserys, auklėtinė Angelė Getvilienė. Ūkio dalies vedėjos pareigas gavo sesuo Juozapa Kibelaitė, sesuo Zuzana Janušaitytė buvo įdarbinta buhaltere, sesuo Ona Juozūnaitė vaikų namų šeimininke, sesuo Stefanija Eigelytė sandelininke. Be to, medicinos seserimi pradeda dirbti sesuo Marija Agnietė Rutkauskaitė, o seserys Viktorija Jankauskaitė ir Veronika Miškinytė vaikučių auklėtojomis. Tokiu būdu sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės. Kaip nuostabiai Dievas pasirūpino ir mažaisiais našlaičiais ir seserimis. Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamas namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti ir... ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui. Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių paskirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios. Sesuo Juozapa ir sesuo Zuzana apsigyveno raštinėje, kitos kartu su vaikų namuose dirbusiomis pasaulietėmis – po dvi, tris kambariuose. [...] Kadangi dvaro patalpos netiko vaikams gyventi, todėl teko pradėti remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengiant gyvenamas patalpas. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams. Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos. Metai iš metų Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Darbščių rankų puoselėjama buvo nepaprastai graži aplinka. Dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pat pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, išdekoruotos tautinių raštų motyvais, išpuošti ir gražiai besielgiantys vaikai traukė svečius. Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Ir ką gi rasdavo? Namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu. Valstybės pinigai buvo nešvaistomi, juolab nebuvo vagiami. Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir... iš užsienio. Pradėjus lankytis tokiems garbingiems svečiams, rūpesčių visoms padaugėjo: reikėjo visus kuo gražiausiai priimti, užimti, o dažnai dar ir pavaišinti... Darbuotojai iš panašių vaikų namų buvo siunčiami pasimokyti, kaip reiktų vesti vaikų namus. Per Lietuvą nuplaukė žinia apie Jasonis. Vaikų namai buvo vadinami pavyzdingiausiais visoje Lietuvoje. Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė – Ambrozaitienė dėkinga už rūpesti ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo: „ [...] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. [...] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. [...] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą, Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. [...] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautų, nuskriaustų ir vienišu. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. [...] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“    Atėjo laikas atsisveikinti su mielais vaikučiais, su pamėgtu darbu ir išeiti į pensiją. Kartu iš Jasonių vaikų namų pasitraukė ir kitos seserys. Visos grįžo gyventi į Uteną, ne be Dievo pagalbos už nedidelę kainą įsigijusios namą Bažnyčios gatvėje. Uolios Viešpaties darbininkės negalėjo likti be darbo.   Stefutė rūpinosi namais, o ypač žemės sklypeliu, kur augino gėles bažnyčios altoriams puošti. Kai susirgo, gydytojai patarė dėti širdies stimuliatorių, bet sesuo atsisakė. Gydytojai nurodė gulėti lovoje, bet Stefutė dirbo kaip dirbusi. „Tai atsigulsiu ir lauksiu mirties...“ – pajuokaudavo. Kai 2001 m. pavasarį labai suskaudo koją, kreipėsi į gydytojus. Tie nieko rimto nenustatė, liepė dėti kompresus... Skausmas nesiliovė, bet dar labiau aštrėjo. Rudenį koja buvo peršviesta rentgenu. Nuotrauka parodė, kad jau įsisenėjęs kaulų vėžys. Iš dubens kaulo buvo likęs tik siūlelis. Teko gulėti, nes stovėti nepajėgė. Labai kantriai kentėjo iki Dievas pašaukė amžinybėn ankstų 2002 m. sausio 2 d. rytą.     Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Aleksandr (Aleksiukas) Shinder Informacija surinkta naudojantis: http://www.yadvashem.org http://www.issigelbejesvaikas.lt     \"Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)\""},{"tag":"Išgelbėjimo istorija Kartu su tėvais – garsiu gydytoju, Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi Vladimiru Lazersonu, motina Regina ir broliu Viktoru, Kauno gete buvo įkalinta ir jų dukra Tamara. 1944-ųjų pradžioje, kuomet Tamara dirbo žydų brigadoje Gumos fabrike, į fabriko kontorą atėjo stomatologė Bronė Pajėdaitė - kuri būdama tamsaus gymio į getą įeidavo prie drabužių prisitvirtinusi Dovydo žvaigždę, o išeidavo ją nusiėmus ir parodžius savo pasą - ir paklausė, ar Tamara nenorėtų pabėgti iš geto ir pasislėpti pas savo buvusią istorijos mokytoją Petronėlę Lastienę. Žinoma, kad Tamara atsakė teigiamai. Jai pavyko pabėgti 1944 metų balandžio 7-tą dieną. Labai jaudindamasi, mergaitė atėjo pas savo mokytoją Petronėlę Lastienę, gyvenusią Donelaičio 14a, Kaune. Čia ji buvo labai šiltai sutikta, tuojau pat gavo fiktyvų gimimo liudijimą Elenos Savickaitės vardu. Kurį laiką pagyvenusi pas Petronėlę Lastienę, vėliau pas kitą karštai mylimą savo mokytoją Veroniką Žvironaitę, galiausiai, saugumo sumetimais, Tamara Lazerson buvo išsiųsta pas Petronėlės Lastienės seserį Verą Effertienę į Pakamačių dvarą Pasvalio rajone, kur laimingai sulaukė karo pabaigos. Po karo paaiškėjo, kad Tamaros tėvas žuvo Dachau, o motina - Štuthofte. Dvi našlaites - Tamarą ir Anusę Keilsonaitę priglaudė Bronė Pajedaitė. Izraelyje, Haifos mieste, gyvenanti Tamara savo prisiminimų knygelėje „Tamaros dienoraštis“ rašo: „...Kurį laiką gyvenau ir pas geriausią Bronės draugę Veroniką Žvironaitę, ji man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. 1945 metų rudenį Veroniką KGB areštavo ir išsiuntė į lagerius. Ji grįžo po daugelio metų, visai paliegusi, silpna. Su savo sūnėnais ir dukterėčiomis pasistatė namą Užpaliuose, kur ir gyveno iki mirties (1982 m.). Apie jos mirtį man pranešė Sigutė Žvironaitė, prof. Antano Žvirono duktė. Visą tą laiką iki pat jos mirties aš su ja aktyviai susirašinėjau.\" Tamara Lazersonaitė: \"Likimas atėmė iš manęs tikrąją motiną, bet padovanoji tris kitas motinas, kurios apgaubė šiluma ir meile, rūpinosi kaip tikra dukra. Deja, baisus raudonasis maras pražudė ir šias mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite.\" Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Tamara Lazersonaitė Informacija surinkta naudojantis: Katalogas \"Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį\" Dobilo Kirvelio straipsniu \"Pasaulio tautų teisuolės iš Užpalių krašto\" Nuotraukos iš Rūtos Paškauskienės kolekcijos"},{"tag":"Laisvės kovų dalyviai"},{"tag":"Laisvės kovų dalyvis"},{"tag":"Leidus dvarininkei p. Jaloveckienei. Gimęs ir miręs 1924 metais vos 4 mėnesių amžiaus. Jo tėvai Juozas ir Olga Kaušilai palaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse, o močiutė Jieva Kaušilienė (?-1937) palaidota Saldutiškio kapinėse."},{"tag":"Palaidotas Čikagoje"},{"tag":"Partizanas, žuvęs 1949 m. rugsėjo 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Papiškių k. apylinkėse"},{"tag":"Suteiktas Vyžuonų krašto Garbės piliečio vardas 2002 metais,"},{"tag":"Tigro rinktinės Bataliono vadas."},{"tag":"Utenos krašto garbės pilietis, mokytojas, poetas, prozininkas, dramaturgas"},{"tag":"Utenos miesto garbės piliečio vardas už iniciatyvą ir materialinę paramą įkuriant ir nuolat remiant vaikų biblioteką Utenoje"},{"tag":"Utenos miesto garbės piliečio vardas už nuopelnus kultūrai ir ilgametę kūrybinę veiklą vadovaujant Utenos kultūros centro vyrų chorams „Aukštaičiai“ ir „Ainiai“."},{"tag":"ilgametis Užpalių viršaitis nuo 1918m."},{"tag":"ilsisi sibiro žemėje"}]},{"name":"gimimo_data","titles":{"lt":"Velionio gimimo data","en":"Date of birth of the deceased"},"datatype":"date","x-order":14},{"name":"mirties_data","titles":{"lt":"Velionio mirties data","en":"Date of death of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":15},{"name":"laidojimo_data","titles":{"lt":"Velionio laidojimo data","en":"Date of burial of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":16},{"name":"liudijimo_isdavimas","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo data","en":"Date of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"date","x-order":17},{"name":"isdavimo_vieta","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo vieta","en":"Place of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"string","x-order":18,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_gylis_m","titles":{"lt":"Velionio kapo gylis","en":"Depth of the deceased person's grave"},"datatype":"long","x-order":19,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":-1.0,"max":2.0}},{"name":"rysys_su_palaidotu","titles":{"lt":"Velionio ryšys su kitu kapavietėje palaidotu asmeniu","en":"Relationship of the deceased person to another person buried in the burial plot"},"datatype":"string","x-order":20,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapa_priziuri","titles":{"lt":"Kapą prižiūrinčio asmens ryšys su velioniu","en":"Relationship of the person maintaining the grave to the deceased"},"datatype":"string","x-order":21,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"001-6"},{"tag":"002-7"},{"tag":"002-8"},{"tag":"003-16"},{"tag":"003-17"},{"tag":"004-26"},{"tag":"00k-38"},{"tag":"00k1"},{"tag":"00k1-5"},{"tag":"00k2-10"},{"tag":"00k2-11"},{"tag":"00k2-12"},{"tag":"00k2-9"},{"tag":"00k29"},{"tag":"00k3-13"},{"tag":"00k3-14"},{"tag":"00k3-18"},{"tag":"00k3-19"},{"tag":"00k4-20"},{"tag":"00k4-21"},{"tag":"00k4-22"},{"tag":"00k5-28"},{"tag":"00k5-31"},{"tag":"00k5-32"},{"tag":"00k5-33"},{"tag":"00k6-37"},{"tag":"00k6-39"},{"tag":"00k6-40"},{"tag":"00k6-41"},{"tag":"00k8-61"},{"tag":"anūkė"},{"tag":"b."},{"tag":"brolio sūnus"},{"tag":"brolis"},{"tag":"dukra"},{"tag":"dukra,sūnus"},{"tag":"dukra; žmona"},{"tag":"duktė"},{"tag":"eilinis"},{"tag":"giminaitis"},{"tag":"gydytoja"},{"tag":"jaun.leit."},{"tag":"jaun.serž"},{"tag":"jefr."},{"tag":"kapit."},{"tag":"karys"},{"tag":"kuktiškių seniūnijos seniūnas aistis kukutis,"},{"tag":"leit."},{"tag":"major."},{"tag":"mama"},{"tag":"milic."},{"tag":"motina"},{"tag":"močiūtė"},{"tag":"močiūtė; tėvas"},{"tag":"papulkin."},{"tag":"partizanas"},{"tag":"posūnis"},{"tag":"prižiūrėtoja"},{"tag":"pusbrolis"},{"tag":"pusseserė"},{"tag":"serž."},{"tag":"sesuo"},{"tag":"sūnus"},{"tag":"sūnėnas"},{"tag":"tolima giminaitė"},{"tag":"tėvai"},{"tag":"tėvas"},{"tag":"utenos socialinės globos namų darbuotojai"},{"tag":"viršyla"},{"tag":"vyr.leit."},{"tag":"vyr.serž."},{"tag":"vyras"},{"tag":"žentas"},{"tag":"žmona"}]},{"name":"sektorius","titles":{"lt":"Velionio kapavietės sektoriaus identifikatorius. Tai yra kapinėse esantis kvartalas, dažnu atveju išskiriamas pagal matomus takus kapinėse arba pagal pateiktą informaciją iš savivaldybių/ seniūnijų. Mažose kapinėse dažniausiai būna tik vienas kvartalas be jokių skirstymų.","en":"Identifier of the sector of the deceased person's burial plot. This is a section in the cemetery, often distinguished by visible paths in the cemetery or according to information provided by municipalities/elderships. In small cemeteries, there is usually only one section without any divisions."},"datatype":"string","x-order":22,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"0"},{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"01"},{"tag":"02"},{"tag":"1"},{"tag":"10"},{"tag":"11"},{"tag":"12"},{"tag":"13"},{"tag":"14"},{"tag":"16"},{"tag":"18"},{"tag":"19"},{"tag":"2"},{"tag":"20"},{"tag":"21"},{"tag":"22"},{"tag":"23"},{"tag":"24"},{"tag":"28"},{"tag":"29"},{"tag":"3"},{"tag":"4"},{"tag":"5"},{"tag":"6"},{"tag":"7"},{"tag":"8"},{"tag":"8/1"},{"tag":"8/2"},{"tag":"8/2(A)"},{"tag":"8/3"},{"tag":"8/4"},{"tag":"8/5"},{"tag":"9"},{"tag":"S"},{"tag":"Sent."}]},{"name":"eile","titles":{"lt":"Velionio kapavietės eilė kapinėse, jei ji egzistuoja (ypač naudojama tvarkingo išplanavimo ir naujose kapinėse). Jeigu kapinėse nebuvo naudojamos eilės, tuomet žymima 000.","en":"Row of the deceased’s grave in the cemetery, if it exists (especially used in orderly-layout and new cemeteries). If rows were not used in the cemetery, then 000 is indicated."},"datatype":"string","x-order":23,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"002"},{"tag":"003"},{"tag":"004"},{"tag":"005"},{"tag":"006"},{"tag":"007"},{"tag":"008"},{"tag":"009"},{"tag":"010"},{"tag":"011"},{"tag":"012"},{"tag":"013"},{"tag":"014"},{"tag":"015"},{"tag":"016"},{"tag":"017"},{"tag":"018"},{"tag":"019"},{"tag":"01A"},{"tag":"020"},{"tag":"021"},{"tag":"022"},{"tag":"023"},{"tag":"024"},{"tag":"025"},{"tag":"026"},{"tag":"027"},{"tag":"028"}]},{"name":"kapaviete","titles":{"lt":"Velionio kapavietės numeris kapinėse","en":"Number of the deceased’s grave in the cemetery"},"datatype":"string","x-order":24,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"vieta_kape","titles":{"lt":"Velionio palaidojimo vieta kapavietėje. Pavyzdžiui, 3 vietų kapavietėje per vidurį laidojamam velioniui būtų žymima 2.","en":"Burial location of the deceased person within the burial plot. For example, in a burial plot with 3 spaces, a deceased person buried in the middle would be marked as 2."},"datatype":"long","x-order":25,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":1.0,"max":61.0}},{"name":"geometrija","titles":{"lt":"Velionio kapavietės vietos taško koordinatės pagal WGS84 / Pseudo-Mercator koordinačių sistemą.","en":"Coordinates of the point location of the deceased person's burial plot according to the WGS84 / Pseudo-Mercator coordinate system."},"datatype":"string","x-order":26,"x-filterType":"TEXT"}]}}
Title translated	{'lt': 'Savivaldybių kapinių registro duomenys (utenos_rajonas)', 'en': 'Data of the Register of Municipal Cemeteries (utenos_rajonas)'}