Additional Information

Field Value
Data last updated August 21, 2026
Metadata last updated October 5, 2026
Created August 21, 2026
Format ['json']
License No License Provided
Resource type distribution
Access rights
Applicable legislation
Conforms to
Contact point
Description The package contains data on the digitalised graves of cemeteries belonging to the municipalities of Lithuania and the deceased buried there. The characteristics of the tombs shall be indicated: length, width, size, number of buried deceased persons, WGS coordinates of the tombs, additional information. The characteristics of the buried deceased shall also include: name, surname, sex, dates of birth, death and burial, and data relating to his tomb (contact with other persons buried in the tomb, person supervising the tomb, depth of the tomb, place in the joint cemetery plan).
Documentation
Endpoint description
Endpoint URL
Keywords
    Landing page
    License Creative Commons Attribution 4.0 International
    Publisher
    Serves dataset
    Theme
    Title Data of the Register of Municipal Cemeteries (kelmes_rajonas)
    First field DSR000001
    Access URL
    1. https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188768730/tables/kelmes_rajonas/query
    Availability
    Byte size 19962844
    Checksum
    Compression format
    Download URL
    1. https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188768730/tables/kelmes_rajonas/query
    Has policy
    Language
    • English
    • Lithuanian
    Linked schemas
    Media type json
    Modification date September 1, 2026
    Packaging format
    Release date September 5, 2024
    Rights
    Spatial resolution
    Status Completed
    Temporal resolution
    Table schema {"schema_type":"csvw","x-schemaVersion":"1.1","x-columnsCount":26,"tableSchema":{"columns":[{"name":"vda_id","titles":{"lt":"Valstybės Duomenų Agentūros įrašo identifikatorius","en":"Record identifier of the State Data Agency"},"datatype":"string","x-order":1,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_id","titles":{"lt":"Kapavietės identifikatorius","en":"Burial plot identifier"},"datatype":"string","x-order":2,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"savivaldybe","titles":{"lt":"Savivaldybės pavadinimas","en":"Municipality name"},"datatype":"string","x-order":3,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Kelmės rajono savivaldybė"}]},{"name":"kapines","titles":{"lt":"kapines","en":"kapines"},"datatype":"string","x-order":4,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Karklėnų miestelio kapinės"},{"tag":"Kelmės miesto civilinės kapinės"},{"tag":"Kiaunorių kaimo kapinės"},{"tag":"Kolainių kaimo civilinės kapinės"},{"tag":"Kražių miestelio kapinės"},{"tag":"Liolių civilinės kapinės"},{"tag":"Maironių kapinės"},{"tag":"Pakražančio kapinės"},{"tag":"Pašiaušės kaimo kapinės"},{"tag":"Pašilės mstl. kapinės (Kražių sen.)"},{"tag":"Stulgių k. naujosios kapinės"},{"tag":"Tytuvėnų miesto kapinės"},{"tag":"Užvenčio miesto civilinės kapinės"},{"tag":"Vaiguvos kapinės"},{"tag":"Vidsodžio kaimo kapinės"},{"tag":"Šaukėnų kapinės"},{"tag":"Žalpių kaimo kapinės"}]},{"name":"ar_neatpazintas","titles":{"lt":"Neatpažinto velionio požymis","en":"Indicator of an unidentified deceased person"},"datatype":"boolean","x-order":5},{"name":"ar_perlaidotas","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo perlaidotas","en":"Indicator of whether the deceased was reburied"},"datatype":"boolean","x-order":6},{"name":"ar_urnoje","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis palaidotas urnoje","en":"Indicator of whether the deceased is buried in an urn"},"datatype":"boolean","x-order":7},{"name":"vardas","titles":{"lt":"Velionio vardas","en":"First name of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":8,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"pavarde","titles":{"lt":"Velionio pavardė","en":"Surname of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":9,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"lytis","titles":{"lt":"Velionio lytis, išskaičiuota iš asmens kodo.","en":"Gender of the deceased person, calculated from the personal identification number."},"datatype":"string","x-order":10,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Moteris"},{"tag":"Vyras"}]},{"name":"ar_izymybe","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo žinomas asmuo","en":"Indicator of whether the deceased was a known person"},"datatype":"boolean","x-order":11},{"name":"veikla","titles":{"lt":"veikla","en":"veikla"},"datatype":"string","x-order":12,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje."},{"tag":"Gefreiteris"},{"tag":"Kapralas"},{"tag":"Knygnešys"},{"tag":"Knygnešys, gydytojas, profesorius"},{"tag":"Kunigas"},{"tag":"Lietuvos savanoris, kūrėjas"},{"tag":"Obergefreiteris"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolis"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolė"},{"tag":"Pedagogė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureatė, poetė, publicistė, dešimties knygų autorė"},{"tag":"Pionierius"},{"tag":"Pirmojo rajone Žalpių šaulių būrio vadas (1919-1940), Vorkutos lagerių tremtinys"},{"tag":"Rašytojas, poetas"},{"tag":"Rttf. Vairuotojas"},{"tag":"Tremtinys"},{"tag":"Tremtinė"},{"tag":"Vargonininkas"},{"tag":"daktaras"},{"tag":"kapitonas"},{"tag":"knygnešys"},{"tag":"kunigas"},{"tag":"kunigas kanauninkas"},{"tag":"mokytoja"},{"tag":"mokytojas"},{"tag":"muzikantas"},{"tag":"provizorius"},{"tag":"vargonininkas"},{"tag":"Šaukėnų dvaro dailidė"},{"tag":"Šturmanas"},{"tag":"šventikas ( иерей)"}]},{"name":"aprasymas","titles":{"lt":"aprasymas","en":"aprasymas"},"datatype":"string","x-order":13,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Amelija Vyšniauskienė-Miltenienė gimė 1931 m. liepos 11 d. Kauksnujų kaime, Pakruojo rajone. Vaikystė prabėgo prie vingiuoto Vėzgės upelio. Baigusi Pavėzgių pradinę mokyklą, mokėsi Pakruojo ir Stačiūnų progimnazijose. Baigė Radviliškio darbininkų jaunimo mokyklą, Šiaulių mokytojų institutą. Vėliau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1973 m. Šiaulių rajono Verbūnų septynmetėje mokykloje A. Vyšniauskienė-Miltenienė pradėjo dirbti baigusi jaunimo mokyklą. Vėliau gyvenimas lėmė, kad jauna mokytoja iš Aukštaitijos lygumų, atvykusi į kalvotą Kelmės rajoną dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, pamilo tą kraštą bei jo žmones. A. Vyšniauskienė-Miltenienė gražiausius savo gyvenimo metus atidavė pedagoginiam darbui: mokytojavo Linkaučių, Liolių, o ilgiausiai – Kražių mokyklose. A. Vyšniauskienė-Miltenienė pedagoge dirbo keturiasdešimt metų. Dešimtmetį paskyrė Knygos draugijai ir išleido šešias knygas suaugusiems ir keturias vaikams. Pirmieji eilėraščiai rajono spaudoje pasirodė 1971 m. Vėliau jie spausdinti Skuodo, Šiaulių rajonų periodiniuose bei kituose leidiniuose. 1994 m. „Dobilo“ leidykla Jonavoje išleido pirmąjį A. Vyšniauskienės-Miltenienės eilėraščių rinkinį „Metų vėrinys“, 1996 m. išleista knyga „Gyvenimo upė“, 1998 m. – apybraižų rinkinys „Prie Kražantės“, o 1999 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Į saulutę skaisčią“, 2000 m. – publicistikos knyga „Erdvė dvasiai“, 2001 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Raidžių šokis“ ir eilėraščių rinkinys „Amžinybės sietuva“, 2002 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Metų žingsneliai“, 2005 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Velykos miške“.  2005 m. publikuotos penkios apybraižos apie Kelmės šviesuolius bei išleista eilėraščių knyga „Kelmės krašto padangėje“. Kaimo rašytojų sąjungos pirmininko K. Fedaravičiaus nuomone, rašytoja apybraižose linkusi rašyti  apie savo kelyje sutiktus šviesius žmones, ilgai išliekančius atsitikimus. „Jos kūryba – tai dvasios laiptai į kito sielą su geltonu žydėjimu, laiko klyksmu, ten kur nėra nė vieno negražaus ar nereikalingo žodžio. Autorė savo apybraižose rašo tik tai, kas jai brangu, kas taurina sielą.“ Už profesinę veiklą ir aktyvų visuomeninį gyvenimą A. Vyšniauskienė-Miltenienė ne kartą apdovanota Kelmės rajono savivaldybės garbės ir padėkos raštais, 2016 m., švenčiant Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos 400-ąsias metines, jai įteiktas Švietimo ir mokslo ministro padėkos raštas. 1997 m. už eilėraščių knygas „Metų vėrinys“ ir „Gyvenimo upė“ ji paskelbta pirmąja Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureate. 1997 m. tapo „Varpo“,  1999 m. – J. V. Kalvano literatūrinių premijų laureate. 2003 m. jai buvo suteiktas Lietuvos kaimo šviesuolės vardas."},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, Kelmės rajone. Gydytojo profesiją jis laikė šventa, mylėjo žmones ir žmonės jį mylėjo. Kai tik pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai ir lyg iš po žemių išdygo baltaraiščiai, gydytojas Petras Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad neprisidėtų prie žudynių, nesuteptų rankų nekaltų žmonių krauju. Pirmosiomis okupacijos dienomis Užvenčio žydai buvo suvaryti į spirito varyklą. Girbudas, sužinojęs apie rengiamas žudynes, įsigavo į stovyklą įspėti pasmerktųjų. Jis labai aktyviai ieškojo vietų, kur būtų galima paslėpti žydus, klausinėdavo pažįstamus, pacientus. Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir naktį sėdėjo žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, visą laiką ragino gyventojus gelbėti žmones, pats nešiojo bėgliams drabužius, maistą, prireikus nusiaudavo ir atiduodavo net savo batus, nemokamai gydė gelbėjamuosius ir gelbėtojus: \"Kaip aš galiu iš jūsų imti pinigus, jei jūs laikote žydus?\" Kartu su Kolainių vienuolyno rektoriumi teologijos magistru Polikarpu Macijausku (Maciejovskis) gydytojas Petras Girbudas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jiems padėjo devyniolikmetis Alfonsas Songaila, kuris perveždavo žydus iš Šiaulių geto į Užventį pas Girbudą arba į kleboniją pas Macijauską. Iš ten, jie susitarę su vietiniais ūkininkais ir parinkę atokias, apaugusias medžiais sodybas, perveždavo žydus.   Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Rachelė Kacav Ester Krengel Basia Braudienė Chana Pelcaitė Zakienė Sara Olšvangaitė-Montvilienė ir kiti Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt http://www.jmuseum.lt     Katalogas \"Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį\""},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Jehudos ir Miriam Merų šeima su savo vaikais Icchoku ir Janina prieš karą gyveno Kelmėje. Jehuda Meras buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius. Jehudą Merą, pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sušaudė 1941 m. liepos mėnesio pabaigoje netoli Raseinių. Icchoko ir Janinos motiną Miriam Merienę kartu su kitais Kelmės ir aplinkinių miestelių žydais sušaudė liepos 29-tą Kelmės dvaro žvyrduobėje. Tą dieną Icchoką ir Janiną kartu su keliolika kitų mažamečių vaikų varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka keliolika vaikų grąžino iš pusiaukelės, todėl jie liko gyvi. Pirmoji Icchoko ir Janinos gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, Merų šeimos namų darbininkė prieš karą. Kai ginkluotas baltaraištis-sargybinis trumpam pasitraukė nuo daržinės durų, vietinės moterys pavogė keletą vaikų ir nusivedė namo. Icchoką ir Janiną nusivedė Michalina. Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes 1941 m. rugpjūčio 22 dieną. Michalina Legantienė priėmė Icchoką, o jo seserį Janiną  priglaudė Petronėlė Urbelienė. Jos abi gyveno tame pačiame name, Kalnų gatvėje Nr.14,  Kelmės pakrašty. Kažkas iš vietinės valdžios sužinojo apie slepiamus vaikus ir išvežė Janiną su Icchoku į stovyklą Laukodemės kaime. Jiems pavyko pabėgti ir sugrįžti pas savo gelbėtojas. Norėdamos padėti, Michalina ir Petronėlė pradėjo ieškoti  vietų, kuriose galėtų paslėpti vaikus. Keletui dienų Janiną su Icchoku sutiko priimti ūkininkė Zofija Sankienė. Praleidę kelias dienas pas ją, vaikai vėl sugrįžo pas Michaliną ir Petronėlę. Michalinos vyras -  batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai nenorėjo, kad Icchokas liktų jų namuose. Jis dažnai grįždavo namo girtas ir puldavo Icchoką, norėdamas jį užmušti. Michalina turėdavo savo kūnu užstoti berniuką. Bet padėtis kasdien blogėjo ir, neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė savo kaimynus paimti Icchoką. Kadangi visi kaimynai bijojo vokiečių ir baltaraiščių, perdavinėjo Icchoką vieni kitiems, kol berniukas atsidūrė gatvėje. Vieną vakarą, kai Icchokas, nebežinodamas kur dėtis, verkdamas sėdėjo prie kažkurių namų slenksčio pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Sužinojęs, kad Icchokas žydų berniukas, kurio niekas nebenori pas save laikyti ir jau ketina atiduoti valdžiai, Juozas Dainauskas parsivedė Icchoką į savo namus ir atidavė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės rankas. Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos - nebuvo bulvių. Pavojai tykojo nuolat, reikėjo saugotis visų ateinančių. Pamatęs ką nors ateinant, Dainauskų sūnus  Petras griebdavo Icchoką, užsimesdavo ant pečių ir bėgdavo į pušyną, kurį gerai pažinojo ir turėjo paruošęs kelias vietas pasislėpti. O jų reikėjo visada – ir vasarą ir žiemą, ir pavasarį ir rudenį. Kartą policininkai surado Icchoką. Petras Dainauskas tada pasakė policininkams, kad jie gali nužudyti jį, bet tegu neliečia berniuko. Petras visada buvo greta Icchoko, kad, pavojui iškilus, galėtų padėti. Antrąja motina Icchokui tapo Bronislava Dainauskienė. Ji stengėsi ne tik išgelbėti berniuko gyvybę, bet ir sušildyti jį prarasta motiniška šiluma. Ji gydė be daktarų, pas kuriuos negalima buvo eiti, be vaistų, kurių negalima buvo gauti, tik savo žolelėmis ir vaistinėmis arbatėlėmis. Ji rūpinosi Icchoku kaip savo vaiku. Icchokas slapstėsi Dainauskų šeimoje iki 1944 spalio 6-tos dienos, kol Raudonoji Armija pralaužė frontą, vėliau gyveno pas Dainauskus ir po karo, iki 1946 metų.   Skaudžius karo metų vaikystės išgyvenimus Icchokas Meras aprašė savo pirmojoje knygoje \"Geltonas lopas\", kuri  išvydo dienos šviesą 1960 metais, o Holokausto tema tapo didžiąja garsaus rašytojo Icchoko Mero kūrybos tema. Išgelbėti žmonės: Icchokas Meras Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt http://www.jmuseum.lt"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kunigui Polikarpui Macijauskui paprašius, Onos ir Bronislavo Černiauskų šeima, karo metais gyvenusi Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Sarakiškių kaime, ėmėsi gelbėti žydus. Jų namuose per visus karo metus pastoviai lankėsi žydų tautybės žmonės: ten jie nakvodavo ir būdavo pamaitinti. Aštuonius mėnesius šioje šeimoje pragyveno Rachelė Kacav ir Estera Krengel su savo uošvėmis Riva Glas ir Musia Blecher. Sodyba buvo prie kelio ir gyvenvietės centro, todėl reikėdavo visą laiką saugotis, kad kas nepamatytų. Genovaitės Černiauskytės (dabar Dugnienė) pareiga buvo laiku įspėti, jei kas ateina, kad bėglės spėtų pasislėpti.     Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimai:   Genovaitės tėvai, Ona ir Bronislovas Černiauskai, turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis broils Liudas dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina Ona Černiauskienė buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių. […] Tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi, bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus. […] Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai […] Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Musia Blecher Rachel Kacev Esther Kreingel Liba Leshem Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://www.yadvashem.org https://www.voruta.lt/ilgiausiai-ju-namuose-gyveno-dvi-zydes-moterys-dar-jaunos-gelbetojai-ir-isgelbetieji/"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kunigui Polikarpui Macijauskui paprašius, Onos ir Bronislavo Černiauskų šeima, karo metais gyvenusi Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Sarakiškių kaime, ėmėsi gelbėti žydus. Jų namuose per visus karo metus pastoviai lankėsi žydų tautybės žmonės: ten jie nakvodavo ir būdavo pamaitinti. Aštuonius mėnesius šioje šeimoje pragyveno Rachelė Kacav ir Estera Krengel su savo uošvėmis Riva Glas ir Musia Blecher. Sodyba buvo prie kelio ir gyvenvietės centro, todėl reikėdavo visą laiką saugotis, kad kas nepamatytų. Genovaitės Černiauskytės (dabar Dugnienė) pareiga buvo laiku įspėti, jei kas ateina, kad bėglės spėtų pasislėpti.     Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimai:   Genovaitės tėvai, Ona ir Bronislovas Černiauskai, turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis broils Liudas dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina Ona Černiauskienė buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių. […] Tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi, bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus. […] Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai […] Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Musia Blecher Rachel Kacev Esther Kreingel Liba Leshem Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://www.yadvashem.org https://www.voruta.lt/ilgiausiai-ju-namuose-gyveno-dvi-zydes-moterys-dar-jaunos-gelbetojai-ir-isgelbetieji/   ​"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Šmuelio Chalozino liudijimas apie Meškauskų šeimą Gyvenamoji vieta karo metais. Tokios neturėjau: išgyvenau keliaudamas iš vietos į vietą Kelmės apylinkėse, slapstydamasis miškuose kaimynams lietuviams padedant, miegojau valstiečių namuose, tvartuose, svirnuose, kapinėse ir pan. Aš, Šmuelis Chalozinas, gimiau Lietuvoje, Šimaičių kaime, mano tėvo Jakovo Chalozino brolio Šimono ūkyje. Mūsų šeima kilusi iš Kelmės, kurios apylinkėse jinai išgyveno 200 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1930–1937 metais gyvenome prie Kelmės, apie kilometrą nuo miestelio, Mažeikinės ūkyje. 1937 metais persikėlėme į naują ūkį, kurį tėvas nusipirko Licenavoj, apie 5 km nuo Kelmės. Šeima vertėsi žemės ūkiu – augino kviečius, miežius, rugius, linus. Laikė karves, avis. Mūsų žemėse buvo durpynas, tad kasėme, džiovinome durpes ir pardavinėjome miestelyje kaip kurą. Tėvas taip pat dalyvavo valstybiniuose miškų retinimo konkursuose, kirto medžius ir pardavinėjo juos statyboms ir kurui. Po to, kai karui prasidėjus, praeinant frontui, 1941 metais miestelis sudegė, mūsų vienkiemyje buvo surinkta per šimtą miestelio žydų, kurių dalis buvo išžudyta per pirmąją akciją 1941 metų liepos 29-ąją, o likusieji – per antrąją akciją rugpjūčio 22-ąją. Tą dieną dalis mūsų šeimynos dirbo lauko darbus ir nepateko į rankas sodybą apsupusiems baltaraiščiams, o kiti spėjo pasislėpti. Nuo tada pradėjome slapstytis. Mūsų ūkį Licenavoj atidavė vokiečių šeimai, kuri juo naudojosi iki karo pabaigos. Ši šeima pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944 metų rugpjūtį. Po 1941 metų rugpjūčio 22-osios žudynių tapome benamiais, beturčiais, persekiojamais pabėgėliais. Tėvams Jakovui ir Sarai Reizl, broliams Hiršui, Aharonui ir Icchakui, seserims Chavivai ir Simai ir man prireikė visokeriopos pagalbos, ir ją mums suteikė kai kurie mūsų kaimynai valstiečiai, gyvenę šalia, paskui atsirado ir daugiau lietuvių valstiečių, pažįstamų ir bičiulių, kurie mums padėjo. Deja, iš mūsų šeimos išsigelbėjome tik keturiese – seserys Chaviva ir Sima, brolis Icchakas ir aš. Tėvai ir broliai Hiršas su Aharonu besislapstant buvo įskųsti ir nužudyti. Mūsų bičiulius galima buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė. „Imkite maisto, kiek jums reikia, bet apnakvindinti jūsų negalime.“ Antroji grupė. Pagalbą teikė atskiri šeimos nariai, sakysim, ūkio šeimininkas padėjo mums, bet bijojo savo brolio ar samdinių ir pan. Trečioji grupė. Ši buvo brangiausia ir svarbiausia, nes vieningai padėjo mums visa šeima ar atskiri žmonės (daugiausia kunigai ar jų šeimininkės), – padėjo maistu, drabužiais, vaistais, slapstė, perspėjinėjo dėl skundikų, dėl policijos veiksmų ir pan. Meškauskų šeima visa visutėlė buvo tokia: šeimos galva Pranas Meškauskas, jo žmona Ona, dukra Stefa, sūnūs Antanas, Teodoras, Petras ir Petro žmona Zosia. Ištisas būrys žmonių, kurie, be jokios abejonės, buvo artimiausiame – trečiajame rate. Keli pavyzdžiai: 1. Vienam savo kaimynui – Viktorui Damanskui – išbėgdami palikome dalį savo daiktų. Pasitikėjome juo. Bet Antanui Meškauskui tapo žinoma, kad jis išduoda žydus. Niekaip nenorėjome tuo patikėti. Norėdami įsitikinti, paprašėme Meškauskus, kai pas juos apsilankys Damanskas, palydėti jį, o mes pasislėpsime kelio vingyje ir pasiklausysime jų pokalbio apie žydus. Koks buvo mūsų nusivylimas, kai Damanskas paprašė Meškauskus padėti jam išduoti žydus, nes žinąs, kad jie turi ryšį su jais. 2. 1943 metų rudenį stipriai sunegalavusi tauragietė, iš Šiaulių geto pabėgusi Šošana Most, kurią pažinojau ir kuri slapstėsi kaime prie Kražių, mane, nuolat keliaujantį iš vietos į vietą ir gerai pažįstantį kraštą, paprašė pagalbos. Nuvedžiau ją pas daktarą Dolnickį, kuris slapstėsi netoliese pas ūkininką Šalkauską. Kai grįžome, pakeliui sutikome kaimietį Zachariją (nežinau, ar tai jo vardas, ar pavardė), kurio asmeniškai nepažinojau, bet žinojau, kad jis išdavinėja žydus, ir buvo aišku, kad po šio susitikimo netrukus prisistatys policija. Pasukome kitu keliu ir nuėjome pas Meškauskus. Papasakojau Petrui Meškauskui, kas nutiko, ir jis pirmiausia nusiuntė savo jaunesnįjį brolį Teodorą laukan pasaugoti. Jo žmona Zosia (Karpaitė-Meškauskienė) davė mums pavalgyti, Petras numovė Zosios vestuvinį žiedą, užmovė jį ant Šošanos piršto, pakinkė arklį vežiman ir nuvažiavo su Šošana Kražių link, kur jinai gyveno. Pakely jį sustabdė policijos užkarda, bet jis įtikino policininkus, kad Šošana jo žmona, ir jie juos praleido. Taip Petras Meškauskas sugrąžino ją slapstymosi vieton netoli Kražių. Aš pasukau kiton pusėn ir pabėgau pats vienas. 3. Per visą karą Meškauskų namai buvo atviri žydams, kuriems trūko maisto, kuriems reikėjo rasti kur pernakvoti. Meškauskų šeima padėjo kuo tik galėjo. Jų namuose nuolat lankėsi ir būvojo Hiršas Chalozinas, Jakovas Zakas, Sima Chalozin, Chaviva Chalozin ir aš, Šmuelis Chalozinas. Pagalbą teikė ne vienas kuris šeimos narys, kaip kad būdavo kitose šeimose, bet visa šeima: tėvas, motina, broliai, seserys ir svainė Zosė. Padėti žydams buvo tėvo nuostata, kurią priėmė visi. Pagalba buvo grįsta: žemdirbių brolybe, meile artimui, priešinimusi žudynėms – nes niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad lietuvių policija žudytų Lietuvos piliečius – žydus. Už šią pagalbą Meškauskų šeima iš nieko negavo jokio atlygio. Jiems grėsė mirtis ir turto konfiskacija. Todėl aš įsitikinęs, kad ši šeima užsitarnavo Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano akyse jie yra Pasaulio Tautų Teisuoliai nuo 1941 metų. Tai ir yra mano liudijimas. Ramat-Gan, Izraelis, 2006, balandis Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Hirsh Chalozin Icchak Chalozin Shmuel Chalozin Jakov Zak Informacija surinkta naudojantis: http://db.yadvashem.org http://www.issigelbejesvaikas.lt"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ūkininkai Vladas ir Uršulė Šleževičiai gyveno Labūnavos kaime, netoli Užvenčio, Kelmės rajone. Turėjo sūnų Adolfą. Šleževičiai bendravo su Katzų šeima iš gretimo Vidmantų kaimo. Vokiečiams užėmus apylinkes Šlezevičiai priėmė pas save Katzų dukrą Adelą (Ita) ir parūpino jai netikrus Teresės Pavilionytės dokumentus. Adela gyveno su Šleževičiais per visą vokiečių okupaciją, Šleževičiai draugams ir kaimynas merginą pristatė kaip giminaitę. Adelos brolis Šalomas Katzas taip pat prisiglausdavo pas Šleževičius namuose, kuomet jo gelbėtojai įtardavo pavojų ar lankytojus. 1942 metų pavasarį Šleževičiais sutiko priglausti dar keturias moteris – Rachelę Leshem (vėliau tapusią Katzay), jos anytą Liba Leshem, esther Blecher (vėliau tapusią Kreingel) ir jos anytą Musia Blecher. Jas atvežė Alfonsas Songaila, nes jų slėptuvė pas Jadvygą ir Petrą Klimus tapo nebesaugi. Tris mėnesius keturios moterys slapstėsi sandėliuke, tačiau, kažkaip apie jas sužinojo kaimynai ir pagrasino sudeginsią namą. Moterims ir vėl teko išsikraustyti. Ir vėl Alfonsas Songaila jas pervėžė, šįkart pas Bronislovą Černiauską. Nepaisant priešiškų kaimo nuotaikų Šleževičiai ir toliau teikė prieglobstį Adelai, o ir kiti žydai karts nuo karto jų namuose rasdavo galimybę pasislėpti. Iš viso pas Šleževičius slėpėsi apie 20 žydų. Jų namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo į JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su anyta. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarj ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės\". Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas: – Tėte, karvė pabėgo! Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui: – Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Rachilė Kacevienė (Kacav) Esther Krengel Magidienė Adela (Ita) Kacaitė Šolomas Kacas Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://righteous.yadvashem.org/?search=%C5%A1lezevicius&searchType=righteous_only&language=en&itemId=4024048&ind=0"},{"tag":"Edmundo žmona."},{"tag":"Jono Vilimavičiaus žmona."},{"tag":"Maskvos universitetas 1906 Šiaulių berniukų g-jos direktorius 1922-1929 Sibiro tremtinys 1941-1956"},{"tag":"Petras Maceikis - Lietuvos kariuomenės savanoris nuo 1919-01-10. Apdovanojimo liudijimas Nr. 2864. Iki 1940 m. gyveno Kaune, dirbo prezidentūroje - vairuotoju. 1940 m. grįžo į Užventį, kur gyveno iki pat 1976 m."},{"tag":"SIPAVIČIUS BRONIUS   Biografija Bronius Sipavičius – knygnešys, gydytojas, profesorius,  lietuvybės puoselėtojas, visuomenės veikėjas, gimė 1885 m. sausio 25 d. Padratvinio kaime, dabartiniame Kelmės rajone. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1904 m. 1904–1916 m. studijavo Maskvos universitete Medicinos fakultete, kur įgijo gydytojo diplomą. 1914–1918 m. dirbo gydytoju Kaukazo fronte. 1918 m. spalio 10 d. grįžo į Lietuvą, dirbo Jurbarko ligoninės vedėju, vėliau Raseinių apskrities gydytoju bei Obelių karantino viršininku. 1923 m. sausio 1 d. paskiriamas sveikatos departamento direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 1926 m. sausio 10 d. Antraeilėse pareigose dirbo Kauno universitete vyriausiuoju asistentu, nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. iki 1926 m. rugsėjo 1 d. – Teismo ir socialinės medicinos katedros vedėju, apsigynė medicinos mokslų daktaro vardą ir tapo profesoriumi. B. Sipavičiui vadovaujant sveikatos departamentui, Lietuvoje buvo įsteigtos 8 naujos ligoninės, Kaune atidaryta Valstybinė vaikų ligoninė. Pagal jo parengtą įstatymo projektą, Lietuvos Seime 1938 m. sausio 23 d. buvo priimtas ir sėkmingai įgyvendintas įstatymas „Kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpintis įstatymas“, pagal kurį valsčių miesteliuose buvo įsteigti sveikatos punktai. Nuo 1928 m. dirbo Rokiškio apskrities gydytoju. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą, į Krasnojarsko krašto lagerį Rešeti, kur paskiriamas vyriausiuoju gydytoju. Po 15 metų tremties grįžto į Lietuvą ir iki pat 83 metų amžiaus dirbo gydytoju Plungės ir Raseinių rajonuose. Mirė 1972 m. vasario 18 d. Palaidotas Liolių miestelio kapinėse. Visuomeninė veikla Studijuodamas Maskvos universitete B. Sipavičius įsitraukė į veiklą prieš carinę valdžią: dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu. 1905–1907 m. kartu su broliu Boleslovu aktyviai dalyvavo revoliucinėse akcijose Lioliuose. Už lietuviškos literatūros gabenimą į Lietuvą 1906 m. kalintas Tilžės, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno kalėjimuose. Pirmojo pasaulinio karo metu, dirbdamas karo gydytoju Kaukazo fronte, platino lietuviškas knygas, sukūrė lietuvių bendruomenę, aktyviai veikė tarp Batumio ir Trapezundo lietuvių. Buvo aktyvus lietuvybės skatintojas, įvairios visuomeninės veiklos dalyvis. Priklausė Lietuvos Šaulių sąjungos ir Verslininkų sąjungos centro valdyboms, skaitė paskaitas sveikatingumo temomis Lietuvos miesteliuose, kaimuose ir mokyklose. Rešeti lageryje gydytojas gelbėjo tremtinių iš Lietuvos gyvybes. Apie tai rašoma ir Albinos Venskevičienės knygoje „Ešelonų broliai“. Įvertinimas Už visas savo veiklas buvo apdovanotas Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Gedimino bei Šaulių sąjungos ordinais. Literatūra ir šaltiniai 1.  Kelmės kraštas: Straipsnių rinkinys.(1997). Vilnius: leidykla „Atkula“, p. 340. 2.  Pikelienė, Violeta. (2018). Stiprybė beržo tošyje. kraštietis.lt [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: http://krastietis.lt/stiprybe-berzo-tosyje/ 3.  Rimkus, Povilas (2020-01-22). Lietuvos sveikatos apsauga iki 1940 m. Vilnius. [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: https://www.lmb.lt/wp-content/uploads/2020/01/Lietuvos-sveikatos-ministrai-paskutinis_2020-02-18.pdf 4.  Ščelkunova, Viktorija (2014-0-06). Aptiekoriaus kronikos 3: sveikatos ministras su bajoriška barzda – Bronius Sipavičius. lt [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: https://lsveikata.lt/is-gyvenimo/aptiekoriaus-kronikos-3-sveikatos-ministras-su-bajoriska-barzda-bronius-sipavicius-1344"},{"tag":"Tado Šapo brolis, Antano Šapo sūnus."},{"tag":"Teofilio žmona, Jono ir Liudovikos dukra.  Teofilis ir Ona buvo Antano, Juozapo, Jono, Kazimiero, Stanislovo ir Vincento Bartaševičių tėvai, kurie XX a. pradžioje emigravo į JAV. Taip pat susilaukė dar dviejų Lietuvoje likusių dukterų: Adolfinos (niekada nevedė) ir Teklės (ištekėjusi už Juozo Pranckaičio). Juozapas Bartaševičius JAV naudojo Josepho Bartasho vardą. MirusTeofiliui ištekėjo už Leonardo Druktenio."},{"tag":"Teofilio ir Onos dukra."},{"tag":"Teofilis ir Ona buvo Antano, Juozapo, Jono, Kazimiero, Stanislovo ir Vincento Bartaševičių tėvai, kurie XX a. pradžioje emigravo į JAV. Taip pat susilaukė dar dviejų Lietuvoje likusių dukterų: Adolfinos (niekada nevedė) ir Teklės (ištekėjusi už Juozo Pranckaičio). Juozapas Bartaševičius JAV naudojo Josepho Bartasho vardą."},{"tag":"Turėdamas 17 metų 1884m.pradėjo iš Tilžės gabenti lietuviškas knygas,laikraštą \"Aušra\"ir juos platino Žemaitijoje iki 1904m."},{"tag":"Vladas Gerardas Putvinskis   V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje.   1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, 1919-1922 m. buvo jos pirmininkas.   Vlado Putvinskio medalis, kurį gavo už dalyvavimą Klaipėdos sukilime.   Už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu. Taip pat įteikti: Italijos Karūnos ordinas „Už nuopelnus“, Latvijos Nepriklausomybės medalis, sidabrinis Klaipėdos vadavimo medalis, garbės ženklas Šaulių žvaigždė ir kt."},{"tag":"Įkūrė Šaukėnų kraštotyros muziejų, kuriame išdirbo dvidešimt metų – nuo 1999 iki 2019 m. Už aktyvią veiklą tyrinėjant Šaukėnų krašto istoriją ir etninę kultūrą 2005 m. jai buvo suteiktas Lietuvos garbės kraštotyrininko vardas, ne kartą buvo apdovanota Kelmės rajono savivaldybės mero padėkos raštais, pirmajai Kelmės rajone suteiktas „Metų savanorio“ vardas. 2006 m. buvo apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, 2009 m. įteikta Lietuvos kino mėgėjų sąjungos padėka už nekomercinio kino propagavimą. 2011 m. E. Burdulienei įteiktas Garbės ženklas „Už nuopelnus Kelmės rajonui“,  2020 m. už kultūros ir gamtos paveldo puoselėjimą buvo paskirta P. Bugailiškio premija."},{"tag":"Šaukėnų miškų urėdijos, Užvenčio girininkijos eigulys Ignas Jocas-Jucevičius (1863–1938) gimė 1863 m. kovo 11 d. Šiliukų kaime, Vaiguvos parapijoje Florijono ir Liudvikos Markūnaitės Jocų šeimoje. Atkurtoje Lietuvos valstybėje 1921 m. buvo paskirtas eiguliu, 1928 m.  – II eilės eiguliu, Vėliau, 1934 ir 1935 m. už gerą ir rūpestingą miškų saugojimą buvo pagirtas, 1937 m. liepos 1 d. buvo pakeltas į I eilės eigulius. Daug metų gyveno Vilkduobės eiguvoje, buvusioje prie per miškus iš Užvenčio į Vidsodį vedusio kelio. Su pirmąja žmona Tekle Každailyte I. Jocas-Jucevičius susilaukė dukrų Antaninos, Teklės, Zosės (palaidota šalia tėvo) ir Mortos, taip pat  – sūnaus Jono (palaidotas šalia tėvo). Žmonai mirus, 1913 m. vasario 19 d. Užvenčio katalikų bažnyčioje I. Jocas-Jucevičius vedė Barborą Vyšniauskaitę (palaidota šalia vyro Igno) iš Užvenčio miestelio. Su antrąja žmona susilaukė sūnų Vlado, Stasio ir Kazio. I. Jocas-Jucevičius mirė 1938 m. kovo 21 d. Vilkduobėje. Vidsodžio kaimo kapinėse taip pat yra palaidotas jauniausias I. Joco-Jucevičiaus sūnus Kazys Jocas (1926–1994) su žmona Tekle (1919–2006) ir vieninteliu sūnumi Kaziu (1947–2008). Taip pat tose pačiose Vidsodžio kaimo kapinėse yra palaidotas I. Joco-Jucevičiaus sūnaus Jono sūnus (I. Joco-Jucevičiaus anūkas) Vaclovas Jucevičius (1940–2021) ir sūnaus Jono dukros (I. Joco-Jucevičiaus anūkės) Bronislava Jociavičiūtė (1934–2016) ir Elena Valiulienė (1938–2005) su savo sūnumi (I. Joco-Jucevičiaus proanūkiu) Virginijumi Juocevičiumi (1963–2024). Daugiau informacijos apie I. Joco-Jucevičiaus šeimą galima rasti čia: https://www.limis.lt/mimi/story/805391/230000007479995"}]},{"name":"gimimo_data","titles":{"lt":"Velionio gimimo data","en":"Date of birth of the deceased"},"datatype":"date","x-order":14},{"name":"mirties_data","titles":{"lt":"Velionio mirties data","en":"Date of death of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":15},{"name":"laidojimo_data","titles":{"lt":"Velionio laidojimo data","en":"Date of burial of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":16},{"name":"liudijimo_isdavimas","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo data","en":"Date of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"date","x-order":17},{"name":"isdavimo_vieta","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo vieta","en":"Place of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"string","x-order":18,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_gylis_m","titles":{"lt":"Velionio kapo gylis","en":"Depth of the deceased person's grave"},"datatype":"long","x-order":19,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":-180.0,"max":2.0}},{"name":"rysys_su_palaidotu","titles":{"lt":"Velionio ryšys su kitu kapavietėje palaidotu asmeniu","en":"Relationship of the deceased person to another person buried in the burial plot"},"datatype":"string","x-order":20,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapa_priziuri","titles":{"lt":"Kapą prižiūrinčio asmens ryšys su velioniu","en":"Relationship of the person maintaining the grave to the deceased"},"datatype":"string","x-order":21,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"sektorius","titles":{"lt":"Velionio kapavietės sektoriaus identifikatorius. Tai yra kapinėse esantis kvartalas, dažnu atveju išskiriamas pagal matomus takus kapinėse arba pagal pateiktą informaciją iš savivaldybių/ seniūnijų. Mažose kapinėse dažniausiai būna tik vienas kvartalas be jokių skirstymų.","en":"Identifier of the sector of the deceased person's burial plot. This is a section in the cemetery, often distinguished by visible paths in the cemetery or according to information provided by municipalities/elderships. In small cemeteries, there is usually only one section without any divisions."},"datatype":"string","x-order":22,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"00"},{"tag":"000"},{"tag":"1"},{"tag":"10"},{"tag":"2"},{"tag":"3"},{"tag":"4"},{"tag":"5"},{"tag":"6"},{"tag":"7"},{"tag":"8"},{"tag":"9"},{"tag":"LS1"},{"tag":"LS2"},{"tag":"LS3"},{"tag":"LS4"},{"tag":"LS5"},{"tag":"LS6"},{"tag":"LS7"},{"tag":"LS8"},{"tag":"N1"},{"tag":"N2"},{"tag":"N3"},{"tag":"N4"},{"tag":"N5"},{"tag":"N6"},{"tag":"N7"},{"tag":"S"},{"tag":"S1"},{"tag":"S10"},{"tag":"S2"},{"tag":"S3"},{"tag":"S4"},{"tag":"S5"},{"tag":"S6"},{"tag":"S7"},{"tag":"S8"},{"tag":"S9"}]},{"name":"eile","titles":{"lt":"Velionio kapavietės eilė kapinėse, jei ji egzistuoja (ypač naudojama tvarkingo išplanavimo ir naujose kapinėse). Jeigu kapinėse nebuvo naudojamos eilės, tuomet žymima 000.","en":"Row of the deceased’s grave in the cemetery, if it exists (especially used in orderly-layout and new cemeteries). If rows were not used in the cemetery, then 000 is indicated."},"datatype":"string","x-order":23,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"00"},{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"002"},{"tag":"003"},{"tag":"004"},{"tag":"005"},{"tag":"006"},{"tag":"007"},{"tag":"008"},{"tag":"009"},{"tag":"01"},{"tag":"010"},{"tag":"011"},{"tag":"012"},{"tag":"013"},{"tag":"014"},{"tag":"015"},{"tag":"016"},{"tag":"017"},{"tag":"018"},{"tag":"019"},{"tag":"02"},{"tag":"020"},{"tag":"021"},{"tag":"022"},{"tag":"023"},{"tag":"024"},{"tag":"025"},{"tag":"026"},{"tag":"027"},{"tag":"028"},{"tag":"029"},{"tag":"030"},{"tag":"031"},{"tag":"032"},{"tag":"033"},{"tag":"034"},{"tag":"035"},{"tag":"036"},{"tag":"037"},{"tag":"038"},{"tag":"039"},{"tag":"040"},{"tag":"041"},{"tag":"042"},{"tag":"043"},{"tag":"044"},{"tag":"045"},{"tag":"046"},{"tag":"047"},{"tag":"048"},{"tag":"049"},{"tag":"050"},{"tag":"051"},{"tag":"052"},{"tag":"053"},{"tag":"054"},{"tag":"055"},{"tag":"056"},{"tag":"057"},{"tag":"058"},{"tag":"059"},{"tag":"060"},{"tag":"061"},{"tag":"062"},{"tag":"063"},{"tag":"064"},{"tag":"065"},{"tag":"066"},{"tag":"067"},{"tag":"14"},{"tag":"15"},{"tag":"16"},{"tag":"17"},{"tag":"18"},{"tag":"19"}]},{"name":"kapaviete","titles":{"lt":"Velionio kapavietės numeris kapinėse","en":"Number of the deceased’s grave in the cemetery"},"datatype":"string","x-order":24,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"vieta_kape","titles":{"lt":"Velionio palaidojimo vieta kapavietėje. Pavyzdžiui, 3 vietų kapavietėje per vidurį laidojamam velioniui būtų žymima 2.","en":"Burial location of the deceased person within the burial plot. For example, in a burial plot with 3 spaces, a deceased person buried in the middle would be marked as 2."},"datatype":"long","x-order":25,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":1.0,"max":27.0}},{"name":"geometrija","titles":{"lt":"Velionio kapavietės vietos taško koordinatės pagal WGS84 / Pseudo-Mercator koordinačių sistemą.","en":"Coordinates of the point location of the deceased person's burial plot according to the WGS84 / Pseudo-Mercator coordinate system."},"datatype":"string","x-order":26,"x-filterType":"TEXT"}]}}
    Identifier odr000323
    Other identifier
    1. kelmes_rajonas
    distribution type Web service/API
    Access url['https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188768730/tables/kelmes_rajonas/query']
    Access service['DSR000001']
    Byte size19,962,844
    Description translated{'lt': 'Rinkinyje pateikiami suskaitmenintų Lietuvos savivaldybėms priklausančių kapinių kapaviečių ir jose palaidotų velionių duomenys. Nurodomos kapaviečių charakteristikos: ilgis, plotis, dydis, palaidotų velionių skaičius, kapavietės WGS koordinatės, papildomo pobūdžio informacija. Taip pat pateikiamos palaidoto velionio charakteristikos: vardas, pavardė, lytis, gimimo, mirties ir palaidojimo datos, ir su jo kapaviete susiję duomenys (ryšys su kitais kapavietėje palaidotais asmenimis, kapą prižiūrinčiu asmeniu, kapo gylis, vieta bendrame kapinių plane). Duomenų teikėjas – Savivaldybės administracija.', 'en': 'The package contains data on the digitalised graves of cemeteries belonging to the municipalities of Lithuania and the deceased buried there. The characteristics of the tombs shall be indicated: length, width, size, number of buried deceased persons, WGS coordinates of the tombs, additional information. The characteristics of the buried deceased shall also include: name, surname, sex, dates of birth, death and burial, and data relating to his tomb (contact with other persons buried in the tomb, person supervising the tomb, depth of the tomb, place in the joint cemetery plan).'}
    Distribution statuscompleted
    Distribution typeweb_service
    Download url['https://api.dataportal.gov.lt/namespaces/188768730/tables/kelmes_rajonas/query']
    Has viewsFalse
    Idodr000323
    Identifierodr000323
    Language['eng', 'lit']
    Licencecc_by_4_0
    Media typejson
    Modification date2026-09-02T00:00:00+02:00
    Other identifier['kelmes_rajonas']
    Package idod000323
    Position0
    Release date2024-09-06T00:00:00+02:00
    Resource typedistribution
    Stateactive
    Table schema{"schema_type":"csvw","x-schemaVersion":"1.1","x-columnsCount":26,"tableSchema":{"columns":[{"name":"vda_id","titles":{"lt":"Valstybės Duomenų Agentūros įrašo identifikatorius","en":"Record identifier of the State Data Agency"},"datatype":"string","x-order":1,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_id","titles":{"lt":"Kapavietės identifikatorius","en":"Burial plot identifier"},"datatype":"string","x-order":2,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"savivaldybe","titles":{"lt":"Savivaldybės pavadinimas","en":"Municipality name"},"datatype":"string","x-order":3,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Kelmės rajono savivaldybė"}]},{"name":"kapines","titles":{"lt":"kapines","en":"kapines"},"datatype":"string","x-order":4,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Karklėnų miestelio kapinės"},{"tag":"Kelmės miesto civilinės kapinės"},{"tag":"Kiaunorių kaimo kapinės"},{"tag":"Kolainių kaimo civilinės kapinės"},{"tag":"Kražių miestelio kapinės"},{"tag":"Liolių civilinės kapinės"},{"tag":"Maironių kapinės"},{"tag":"Pakražančio kapinės"},{"tag":"Pašiaušės kaimo kapinės"},{"tag":"Pašilės mstl. kapinės (Kražių sen.)"},{"tag":"Stulgių k. naujosios kapinės"},{"tag":"Tytuvėnų miesto kapinės"},{"tag":"Užvenčio miesto civilinės kapinės"},{"tag":"Vaiguvos kapinės"},{"tag":"Vidsodžio kaimo kapinės"},{"tag":"Šaukėnų kapinės"},{"tag":"Žalpių kaimo kapinės"}]},{"name":"ar_neatpazintas","titles":{"lt":"Neatpažinto velionio požymis","en":"Indicator of an unidentified deceased person"},"datatype":"boolean","x-order":5},{"name":"ar_perlaidotas","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo perlaidotas","en":"Indicator of whether the deceased was reburied"},"datatype":"boolean","x-order":6},{"name":"ar_urnoje","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis palaidotas urnoje","en":"Indicator of whether the deceased is buried in an urn"},"datatype":"boolean","x-order":7},{"name":"vardas","titles":{"lt":"Velionio vardas","en":"First name of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":8,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"pavarde","titles":{"lt":"Velionio pavardė","en":"Surname of the deceased person"},"datatype":"string","x-order":9,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"lytis","titles":{"lt":"Velionio lytis, išskaičiuota iš asmens kodo.","en":"Gender of the deceased person, calculated from the personal identification number."},"datatype":"string","x-order":10,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Moteris"},{"tag":"Vyras"}]},{"name":"ar_izymybe","titles":{"lt":"Požymis, ar velionis buvo žinomas asmuo","en":"Indicator of whether the deceased was a known person"},"datatype":"boolean","x-order":11},{"name":"veikla","titles":{"lt":"veikla","en":"veikla"},"datatype":"string","x-order":12,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje."},{"tag":"Gefreiteris"},{"tag":"Kapralas"},{"tag":"Knygnešys"},{"tag":"Knygnešys, gydytojas, profesorius"},{"tag":"Kunigas"},{"tag":"Lietuvos savanoris, kūrėjas"},{"tag":"Obergefreiteris"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolis"},{"tag":"Pasaulio tautų teisuolė"},{"tag":"Pedagogė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureatė, poetė, publicistė, dešimties knygų autorė"},{"tag":"Pionierius"},{"tag":"Pirmojo rajone Žalpių šaulių būrio vadas (1919-1940), Vorkutos lagerių tremtinys"},{"tag":"Rašytojas, poetas"},{"tag":"Rttf. Vairuotojas"},{"tag":"Tremtinys"},{"tag":"Tremtinė"},{"tag":"Vargonininkas"},{"tag":"daktaras"},{"tag":"kapitonas"},{"tag":"knygnešys"},{"tag":"kunigas"},{"tag":"kunigas kanauninkas"},{"tag":"mokytoja"},{"tag":"mokytojas"},{"tag":"muzikantas"},{"tag":"provizorius"},{"tag":"vargonininkas"},{"tag":"Šaukėnų dvaro dailidė"},{"tag":"Šturmanas"},{"tag":"šventikas ( иерей)"}]},{"name":"aprasymas","titles":{"lt":"aprasymas","en":"aprasymas"},"datatype":"string","x-order":13,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"Amelija Vyšniauskienė-Miltenienė gimė 1931 m. liepos 11 d. Kauksnujų kaime, Pakruojo rajone. Vaikystė prabėgo prie vingiuoto Vėzgės upelio. Baigusi Pavėzgių pradinę mokyklą, mokėsi Pakruojo ir Stačiūnų progimnazijose. Baigė Radviliškio darbininkų jaunimo mokyklą, Šiaulių mokytojų institutą. Vėliau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1973 m. Šiaulių rajono Verbūnų septynmetėje mokykloje A. Vyšniauskienė-Miltenienė pradėjo dirbti baigusi jaunimo mokyklą. Vėliau gyvenimas lėmė, kad jauna mokytoja iš Aukštaitijos lygumų, atvykusi į kalvotą Kelmės rajoną dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, pamilo tą kraštą bei jo žmones. A. Vyšniauskienė-Miltenienė gražiausius savo gyvenimo metus atidavė pedagoginiam darbui: mokytojavo Linkaučių, Liolių, o ilgiausiai – Kražių mokyklose. A. Vyšniauskienė-Miltenienė pedagoge dirbo keturiasdešimt metų. Dešimtmetį paskyrė Knygos draugijai ir išleido šešias knygas suaugusiems ir keturias vaikams. Pirmieji eilėraščiai rajono spaudoje pasirodė 1971 m. Vėliau jie spausdinti Skuodo, Šiaulių rajonų periodiniuose bei kituose leidiniuose. 1994 m. „Dobilo“ leidykla Jonavoje išleido pirmąjį A. Vyšniauskienės-Miltenienės eilėraščių rinkinį „Metų vėrinys“, 1996 m. išleista knyga „Gyvenimo upė“, 1998 m. – apybraižų rinkinys „Prie Kražantės“, o 1999 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Į saulutę skaisčią“, 2000 m. – publicistikos knyga „Erdvė dvasiai“, 2001 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Raidžių šokis“ ir eilėraščių rinkinys „Amžinybės sietuva“, 2002 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Metų žingsneliai“, 2005 m. – eilėraščių knygelė vaikams „Velykos miške“.  2005 m. publikuotos penkios apybraižos apie Kelmės šviesuolius bei išleista eilėraščių knyga „Kelmės krašto padangėje“. Kaimo rašytojų sąjungos pirmininko K. Fedaravičiaus nuomone, rašytoja apybraižose linkusi rašyti  apie savo kelyje sutiktus šviesius žmones, ilgai išliekančius atsitikimus. „Jos kūryba – tai dvasios laiptai į kito sielą su geltonu žydėjimu, laiko klyksmu, ten kur nėra nė vieno negražaus ar nereikalingo žodžio. Autorė savo apybraižose rašo tik tai, kas jai brangu, kas taurina sielą.“ Už profesinę veiklą ir aktyvų visuomeninį gyvenimą A. Vyšniauskienė-Miltenienė ne kartą apdovanota Kelmės rajono savivaldybės garbės ir padėkos raštais, 2016 m., švenčiant Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos 400-ąsias metines, jai įteiktas Švietimo ir mokslo ministro padėkos raštas. 1997 m. už eilėraščių knygas „Metų vėrinys“ ir „Gyvenimo upė“ ji paskelbta pirmąja Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureate. 1997 m. tapo „Varpo“,  1999 m. – J. V. Kalvano literatūrinių premijų laureate. 2003 m. jai buvo suteiktas Lietuvos kaimo šviesuolės vardas."},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, Kelmės rajone. Gydytojo profesiją jis laikė šventa, mylėjo žmones ir žmonės jį mylėjo. Kai tik pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai ir lyg iš po žemių išdygo baltaraiščiai, gydytojas Petras Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad neprisidėtų prie žudynių, nesuteptų rankų nekaltų žmonių krauju. Pirmosiomis okupacijos dienomis Užvenčio žydai buvo suvaryti į spirito varyklą. Girbudas, sužinojęs apie rengiamas žudynes, įsigavo į stovyklą įspėti pasmerktųjų. Jis labai aktyviai ieškojo vietų, kur būtų galima paslėpti žydus, klausinėdavo pažįstamus, pacientus. Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir naktį sėdėjo žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, visą laiką ragino gyventojus gelbėti žmones, pats nešiojo bėgliams drabužius, maistą, prireikus nusiaudavo ir atiduodavo net savo batus, nemokamai gydė gelbėjamuosius ir gelbėtojus: \"Kaip aš galiu iš jūsų imti pinigus, jei jūs laikote žydus?\" Kartu su Kolainių vienuolyno rektoriumi teologijos magistru Polikarpu Macijausku (Maciejovskis) gydytojas Petras Girbudas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jiems padėjo devyniolikmetis Alfonsas Songaila, kuris perveždavo žydus iš Šiaulių geto į Užventį pas Girbudą arba į kleboniją pas Macijauską. Iš ten, jie susitarę su vietiniais ūkininkais ir parinkę atokias, apaugusias medžiais sodybas, perveždavo žydus.   Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Rachelė Kacav Ester Krengel Basia Braudienė Chana Pelcaitė Zakienė Sara Olšvangaitė-Montvilienė ir kiti Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt http://www.jmuseum.lt     Katalogas \"Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį\""},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Jehudos ir Miriam Merų šeima su savo vaikais Icchoku ir Janina prieš karą gyveno Kelmėje. Jehuda Meras buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius. Jehudą Merą, pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sušaudė 1941 m. liepos mėnesio pabaigoje netoli Raseinių. Icchoko ir Janinos motiną Miriam Merienę kartu su kitais Kelmės ir aplinkinių miestelių žydais sušaudė liepos 29-tą Kelmės dvaro žvyrduobėje. Tą dieną Icchoką ir Janiną kartu su keliolika kitų mažamečių vaikų varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka keliolika vaikų grąžino iš pusiaukelės, todėl jie liko gyvi. Pirmoji Icchoko ir Janinos gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, Merų šeimos namų darbininkė prieš karą. Kai ginkluotas baltaraištis-sargybinis trumpam pasitraukė nuo daržinės durų, vietinės moterys pavogė keletą vaikų ir nusivedė namo. Icchoką ir Janiną nusivedė Michalina. Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes 1941 m. rugpjūčio 22 dieną. Michalina Legantienė priėmė Icchoką, o jo seserį Janiną  priglaudė Petronėlė Urbelienė. Jos abi gyveno tame pačiame name, Kalnų gatvėje Nr.14,  Kelmės pakrašty. Kažkas iš vietinės valdžios sužinojo apie slepiamus vaikus ir išvežė Janiną su Icchoku į stovyklą Laukodemės kaime. Jiems pavyko pabėgti ir sugrįžti pas savo gelbėtojas. Norėdamos padėti, Michalina ir Petronėlė pradėjo ieškoti  vietų, kuriose galėtų paslėpti vaikus. Keletui dienų Janiną su Icchoku sutiko priimti ūkininkė Zofija Sankienė. Praleidę kelias dienas pas ją, vaikai vėl sugrįžo pas Michaliną ir Petronėlę. Michalinos vyras -  batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai nenorėjo, kad Icchokas liktų jų namuose. Jis dažnai grįždavo namo girtas ir puldavo Icchoką, norėdamas jį užmušti. Michalina turėdavo savo kūnu užstoti berniuką. Bet padėtis kasdien blogėjo ir, neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė savo kaimynus paimti Icchoką. Kadangi visi kaimynai bijojo vokiečių ir baltaraiščių, perdavinėjo Icchoką vieni kitiems, kol berniukas atsidūrė gatvėje. Vieną vakarą, kai Icchokas, nebežinodamas kur dėtis, verkdamas sėdėjo prie kažkurių namų slenksčio pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Sužinojęs, kad Icchokas žydų berniukas, kurio niekas nebenori pas save laikyti ir jau ketina atiduoti valdžiai, Juozas Dainauskas parsivedė Icchoką į savo namus ir atidavė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės rankas. Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos - nebuvo bulvių. Pavojai tykojo nuolat, reikėjo saugotis visų ateinančių. Pamatęs ką nors ateinant, Dainauskų sūnus  Petras griebdavo Icchoką, užsimesdavo ant pečių ir bėgdavo į pušyną, kurį gerai pažinojo ir turėjo paruošęs kelias vietas pasislėpti. O jų reikėjo visada – ir vasarą ir žiemą, ir pavasarį ir rudenį. Kartą policininkai surado Icchoką. Petras Dainauskas tada pasakė policininkams, kad jie gali nužudyti jį, bet tegu neliečia berniuko. Petras visada buvo greta Icchoko, kad, pavojui iškilus, galėtų padėti. Antrąja motina Icchokui tapo Bronislava Dainauskienė. Ji stengėsi ne tik išgelbėti berniuko gyvybę, bet ir sušildyti jį prarasta motiniška šiluma. Ji gydė be daktarų, pas kuriuos negalima buvo eiti, be vaistų, kurių negalima buvo gauti, tik savo žolelėmis ir vaistinėmis arbatėlėmis. Ji rūpinosi Icchoku kaip savo vaiku. Icchokas slapstėsi Dainauskų šeimoje iki 1944 spalio 6-tos dienos, kol Raudonoji Armija pralaužė frontą, vėliau gyveno pas Dainauskus ir po karo, iki 1946 metų.   Skaudžius karo metų vaikystės išgyvenimus Icchokas Meras aprašė savo pirmojoje knygoje \"Geltonas lopas\", kuri  išvydo dienos šviesą 1960 metais, o Holokausto tema tapo didžiąja garsaus rašytojo Icchoko Mero kūrybos tema. Išgelbėti žmonės: Icchokas Meras Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt http://www.jmuseum.lt"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kunigui Polikarpui Macijauskui paprašius, Onos ir Bronislavo Černiauskų šeima, karo metais gyvenusi Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Sarakiškių kaime, ėmėsi gelbėti žydus. Jų namuose per visus karo metus pastoviai lankėsi žydų tautybės žmonės: ten jie nakvodavo ir būdavo pamaitinti. Aštuonius mėnesius šioje šeimoje pragyveno Rachelė Kacav ir Estera Krengel su savo uošvėmis Riva Glas ir Musia Blecher. Sodyba buvo prie kelio ir gyvenvietės centro, todėl reikėdavo visą laiką saugotis, kad kas nepamatytų. Genovaitės Černiauskytės (dabar Dugnienė) pareiga buvo laiku įspėti, jei kas ateina, kad bėglės spėtų pasislėpti.     Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimai:   Genovaitės tėvai, Ona ir Bronislovas Černiauskai, turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis broils Liudas dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina Ona Černiauskienė buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių. […] Tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi, bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus. […] Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai […] Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Musia Blecher Rachel Kacev Esther Kreingel Liba Leshem Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://www.yadvashem.org https://www.voruta.lt/ilgiausiai-ju-namuose-gyveno-dvi-zydes-moterys-dar-jaunos-gelbetojai-ir-isgelbetieji/"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kunigui Polikarpui Macijauskui paprašius, Onos ir Bronislavo Černiauskų šeima, karo metais gyvenusi Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Sarakiškių kaime, ėmėsi gelbėti žydus. Jų namuose per visus karo metus pastoviai lankėsi žydų tautybės žmonės: ten jie nakvodavo ir būdavo pamaitinti. Aštuonius mėnesius šioje šeimoje pragyveno Rachelė Kacav ir Estera Krengel su savo uošvėmis Riva Glas ir Musia Blecher. Sodyba buvo prie kelio ir gyvenvietės centro, todėl reikėdavo visą laiką saugotis, kad kas nepamatytų. Genovaitės Černiauskytės (dabar Dugnienė) pareiga buvo laiku įspėti, jei kas ateina, kad bėglės spėtų pasislėpti.     Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimai:   Genovaitės tėvai, Ona ir Bronislovas Černiauskai, turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis broils Liudas dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina Ona Černiauskienė buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių. […] Tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi, bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus. […] Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai […] Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Musia Blecher Rachel Kacev Esther Kreingel Liba Leshem Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://www.yadvashem.org https://www.voruta.lt/ilgiausiai-ju-namuose-gyveno-dvi-zydes-moterys-dar-jaunos-gelbetojai-ir-isgelbetieji/   ​"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Šmuelio Chalozino liudijimas apie Meškauskų šeimą Gyvenamoji vieta karo metais. Tokios neturėjau: išgyvenau keliaudamas iš vietos į vietą Kelmės apylinkėse, slapstydamasis miškuose kaimynams lietuviams padedant, miegojau valstiečių namuose, tvartuose, svirnuose, kapinėse ir pan. Aš, Šmuelis Chalozinas, gimiau Lietuvoje, Šimaičių kaime, mano tėvo Jakovo Chalozino brolio Šimono ūkyje. Mūsų šeima kilusi iš Kelmės, kurios apylinkėse jinai išgyveno 200 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1930–1937 metais gyvenome prie Kelmės, apie kilometrą nuo miestelio, Mažeikinės ūkyje. 1937 metais persikėlėme į naują ūkį, kurį tėvas nusipirko Licenavoj, apie 5 km nuo Kelmės. Šeima vertėsi žemės ūkiu – augino kviečius, miežius, rugius, linus. Laikė karves, avis. Mūsų žemėse buvo durpynas, tad kasėme, džiovinome durpes ir pardavinėjome miestelyje kaip kurą. Tėvas taip pat dalyvavo valstybiniuose miškų retinimo konkursuose, kirto medžius ir pardavinėjo juos statyboms ir kurui. Po to, kai karui prasidėjus, praeinant frontui, 1941 metais miestelis sudegė, mūsų vienkiemyje buvo surinkta per šimtą miestelio žydų, kurių dalis buvo išžudyta per pirmąją akciją 1941 metų liepos 29-ąją, o likusieji – per antrąją akciją rugpjūčio 22-ąją. Tą dieną dalis mūsų šeimynos dirbo lauko darbus ir nepateko į rankas sodybą apsupusiems baltaraiščiams, o kiti spėjo pasislėpti. Nuo tada pradėjome slapstytis. Mūsų ūkį Licenavoj atidavė vokiečių šeimai, kuri juo naudojosi iki karo pabaigos. Ši šeima pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944 metų rugpjūtį. Po 1941 metų rugpjūčio 22-osios žudynių tapome benamiais, beturčiais, persekiojamais pabėgėliais. Tėvams Jakovui ir Sarai Reizl, broliams Hiršui, Aharonui ir Icchakui, seserims Chavivai ir Simai ir man prireikė visokeriopos pagalbos, ir ją mums suteikė kai kurie mūsų kaimynai valstiečiai, gyvenę šalia, paskui atsirado ir daugiau lietuvių valstiečių, pažįstamų ir bičiulių, kurie mums padėjo. Deja, iš mūsų šeimos išsigelbėjome tik keturiese – seserys Chaviva ir Sima, brolis Icchakas ir aš. Tėvai ir broliai Hiršas su Aharonu besislapstant buvo įskųsti ir nužudyti. Mūsų bičiulius galima buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė. „Imkite maisto, kiek jums reikia, bet apnakvindinti jūsų negalime.“ Antroji grupė. Pagalbą teikė atskiri šeimos nariai, sakysim, ūkio šeimininkas padėjo mums, bet bijojo savo brolio ar samdinių ir pan. Trečioji grupė. Ši buvo brangiausia ir svarbiausia, nes vieningai padėjo mums visa šeima ar atskiri žmonės (daugiausia kunigai ar jų šeimininkės), – padėjo maistu, drabužiais, vaistais, slapstė, perspėjinėjo dėl skundikų, dėl policijos veiksmų ir pan. Meškauskų šeima visa visutėlė buvo tokia: šeimos galva Pranas Meškauskas, jo žmona Ona, dukra Stefa, sūnūs Antanas, Teodoras, Petras ir Petro žmona Zosia. Ištisas būrys žmonių, kurie, be jokios abejonės, buvo artimiausiame – trečiajame rate. Keli pavyzdžiai: 1. Vienam savo kaimynui – Viktorui Damanskui – išbėgdami palikome dalį savo daiktų. Pasitikėjome juo. Bet Antanui Meškauskui tapo žinoma, kad jis išduoda žydus. Niekaip nenorėjome tuo patikėti. Norėdami įsitikinti, paprašėme Meškauskus, kai pas juos apsilankys Damanskas, palydėti jį, o mes pasislėpsime kelio vingyje ir pasiklausysime jų pokalbio apie žydus. Koks buvo mūsų nusivylimas, kai Damanskas paprašė Meškauskus padėti jam išduoti žydus, nes žinąs, kad jie turi ryšį su jais. 2. 1943 metų rudenį stipriai sunegalavusi tauragietė, iš Šiaulių geto pabėgusi Šošana Most, kurią pažinojau ir kuri slapstėsi kaime prie Kražių, mane, nuolat keliaujantį iš vietos į vietą ir gerai pažįstantį kraštą, paprašė pagalbos. Nuvedžiau ją pas daktarą Dolnickį, kuris slapstėsi netoliese pas ūkininką Šalkauską. Kai grįžome, pakeliui sutikome kaimietį Zachariją (nežinau, ar tai jo vardas, ar pavardė), kurio asmeniškai nepažinojau, bet žinojau, kad jis išdavinėja žydus, ir buvo aišku, kad po šio susitikimo netrukus prisistatys policija. Pasukome kitu keliu ir nuėjome pas Meškauskus. Papasakojau Petrui Meškauskui, kas nutiko, ir jis pirmiausia nusiuntė savo jaunesnįjį brolį Teodorą laukan pasaugoti. Jo žmona Zosia (Karpaitė-Meškauskienė) davė mums pavalgyti, Petras numovė Zosios vestuvinį žiedą, užmovė jį ant Šošanos piršto, pakinkė arklį vežiman ir nuvažiavo su Šošana Kražių link, kur jinai gyveno. Pakely jį sustabdė policijos užkarda, bet jis įtikino policininkus, kad Šošana jo žmona, ir jie juos praleido. Taip Petras Meškauskas sugrąžino ją slapstymosi vieton netoli Kražių. Aš pasukau kiton pusėn ir pabėgau pats vienas. 3. Per visą karą Meškauskų namai buvo atviri žydams, kuriems trūko maisto, kuriems reikėjo rasti kur pernakvoti. Meškauskų šeima padėjo kuo tik galėjo. Jų namuose nuolat lankėsi ir būvojo Hiršas Chalozinas, Jakovas Zakas, Sima Chalozin, Chaviva Chalozin ir aš, Šmuelis Chalozinas. Pagalbą teikė ne vienas kuris šeimos narys, kaip kad būdavo kitose šeimose, bet visa šeima: tėvas, motina, broliai, seserys ir svainė Zosė. Padėti žydams buvo tėvo nuostata, kurią priėmė visi. Pagalba buvo grįsta: žemdirbių brolybe, meile artimui, priešinimusi žudynėms – nes niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad lietuvių policija žudytų Lietuvos piliečius – žydus. Už šią pagalbą Meškauskų šeima iš nieko negavo jokio atlygio. Jiems grėsė mirtis ir turto konfiskacija. Todėl aš įsitikinęs, kad ši šeima užsitarnavo Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano akyse jie yra Pasaulio Tautų Teisuoliai nuo 1941 metų. Tai ir yra mano liudijimas. Ramat-Gan, Izraelis, 2006, balandis Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Hirsh Chalozin Icchak Chalozin Shmuel Chalozin Jakov Zak Informacija surinkta naudojantis: http://db.yadvashem.org http://www.issigelbejesvaikas.lt"},{"tag":"Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Ūkininkai Vladas ir Uršulė Šleževičiai gyveno Labūnavos kaime, netoli Užvenčio, Kelmės rajone. Turėjo sūnų Adolfą. Šleževičiai bendravo su Katzų šeima iš gretimo Vidmantų kaimo. Vokiečiams užėmus apylinkes Šlezevičiai priėmė pas save Katzų dukrą Adelą (Ita) ir parūpino jai netikrus Teresės Pavilionytės dokumentus. Adela gyveno su Šleževičiais per visą vokiečių okupaciją, Šleževičiai draugams ir kaimynas merginą pristatė kaip giminaitę. Adelos brolis Šalomas Katzas taip pat prisiglausdavo pas Šleževičius namuose, kuomet jo gelbėtojai įtardavo pavojų ar lankytojus. 1942 metų pavasarį Šleževičiais sutiko priglausti dar keturias moteris – Rachelę Leshem (vėliau tapusią Katzay), jos anytą Liba Leshem, esther Blecher (vėliau tapusią Kreingel) ir jos anytą Musia Blecher. Jas atvežė Alfonsas Songaila, nes jų slėptuvė pas Jadvygą ir Petrą Klimus tapo nebesaugi. Tris mėnesius keturios moterys slapstėsi sandėliuke, tačiau, kažkaip apie jas sužinojo kaimynai ir pagrasino sudeginsią namą. Moterims ir vėl teko išsikraustyti. Ir vėl Alfonsas Songaila jas pervėžė, šįkart pas Bronislovą Černiauską. Nepaisant priešiškų kaimo nuotaikų Šleževičiai ir toliau teikė prieglobstį Adelai, o ir kiti žydai karts nuo karto jų namuose rasdavo galimybę pasislėpti. Iš viso pas Šleževičius slėpėsi apie 20 žydų. Jų namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo į JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su anyta. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarj ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės\". Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas: – Tėte, karvė pabėgo! Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui: – Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Rachilė Kacevienė (Kacav) Esther Krengel Magidienė Adela (Ita) Kacaitė Šolomas Kacas Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt https://righteous.yadvashem.org/?search=%C5%A1lezevicius&searchType=righteous_only&language=en&itemId=4024048&ind=0"},{"tag":"Edmundo žmona."},{"tag":"Jono Vilimavičiaus žmona."},{"tag":"Maskvos universitetas 1906 Šiaulių berniukų g-jos direktorius 1922-1929 Sibiro tremtinys 1941-1956"},{"tag":"Petras Maceikis - Lietuvos kariuomenės savanoris nuo 1919-01-10. Apdovanojimo liudijimas Nr. 2864. Iki 1940 m. gyveno Kaune, dirbo prezidentūroje - vairuotoju. 1940 m. grįžo į Užventį, kur gyveno iki pat 1976 m."},{"tag":"SIPAVIČIUS BRONIUS   Biografija Bronius Sipavičius – knygnešys, gydytojas, profesorius,  lietuvybės puoselėtojas, visuomenės veikėjas, gimė 1885 m. sausio 25 d. Padratvinio kaime, dabartiniame Kelmės rajone. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1904 m. 1904–1916 m. studijavo Maskvos universitete Medicinos fakultete, kur įgijo gydytojo diplomą. 1914–1918 m. dirbo gydytoju Kaukazo fronte. 1918 m. spalio 10 d. grįžo į Lietuvą, dirbo Jurbarko ligoninės vedėju, vėliau Raseinių apskrities gydytoju bei Obelių karantino viršininku. 1923 m. sausio 1 d. paskiriamas sveikatos departamento direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 1926 m. sausio 10 d. Antraeilėse pareigose dirbo Kauno universitete vyriausiuoju asistentu, nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. iki 1926 m. rugsėjo 1 d. – Teismo ir socialinės medicinos katedros vedėju, apsigynė medicinos mokslų daktaro vardą ir tapo profesoriumi. B. Sipavičiui vadovaujant sveikatos departamentui, Lietuvoje buvo įsteigtos 8 naujos ligoninės, Kaune atidaryta Valstybinė vaikų ligoninė. Pagal jo parengtą įstatymo projektą, Lietuvos Seime 1938 m. sausio 23 d. buvo priimtas ir sėkmingai įgyvendintas įstatymas „Kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpintis įstatymas“, pagal kurį valsčių miesteliuose buvo įsteigti sveikatos punktai. Nuo 1928 m. dirbo Rokiškio apskrities gydytoju. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą, į Krasnojarsko krašto lagerį Rešeti, kur paskiriamas vyriausiuoju gydytoju. Po 15 metų tremties grįžto į Lietuvą ir iki pat 83 metų amžiaus dirbo gydytoju Plungės ir Raseinių rajonuose. Mirė 1972 m. vasario 18 d. Palaidotas Liolių miestelio kapinėse. Visuomeninė veikla Studijuodamas Maskvos universitete B. Sipavičius įsitraukė į veiklą prieš carinę valdžią: dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu. 1905–1907 m. kartu su broliu Boleslovu aktyviai dalyvavo revoliucinėse akcijose Lioliuose. Už lietuviškos literatūros gabenimą į Lietuvą 1906 m. kalintas Tilžės, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno kalėjimuose. Pirmojo pasaulinio karo metu, dirbdamas karo gydytoju Kaukazo fronte, platino lietuviškas knygas, sukūrė lietuvių bendruomenę, aktyviai veikė tarp Batumio ir Trapezundo lietuvių. Buvo aktyvus lietuvybės skatintojas, įvairios visuomeninės veiklos dalyvis. Priklausė Lietuvos Šaulių sąjungos ir Verslininkų sąjungos centro valdyboms, skaitė paskaitas sveikatingumo temomis Lietuvos miesteliuose, kaimuose ir mokyklose. Rešeti lageryje gydytojas gelbėjo tremtinių iš Lietuvos gyvybes. Apie tai rašoma ir Albinos Venskevičienės knygoje „Ešelonų broliai“. Įvertinimas Už visas savo veiklas buvo apdovanotas Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Gedimino bei Šaulių sąjungos ordinais. Literatūra ir šaltiniai 1.  Kelmės kraštas: Straipsnių rinkinys.(1997). Vilnius: leidykla „Atkula“, p. 340. 2.  Pikelienė, Violeta. (2018). Stiprybė beržo tošyje. kraštietis.lt [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: http://krastietis.lt/stiprybe-berzo-tosyje/ 3.  Rimkus, Povilas (2020-01-22). Lietuvos sveikatos apsauga iki 1940 m. Vilnius. [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: https://www.lmb.lt/wp-content/uploads/2020/01/Lietuvos-sveikatos-ministrai-paskutinis_2020-02-18.pdf 4.  Ščelkunova, Viktorija (2014-0-06). Aptiekoriaus kronikos 3: sveikatos ministras su bajoriška barzda – Bronius Sipavičius. lt [žiūrėta 2024-04-23]. Prieiga per internetą: https://lsveikata.lt/is-gyvenimo/aptiekoriaus-kronikos-3-sveikatos-ministras-su-bajoriska-barzda-bronius-sipavicius-1344"},{"tag":"Tado Šapo brolis, Antano Šapo sūnus."},{"tag":"Teofilio žmona, Jono ir Liudovikos dukra.  Teofilis ir Ona buvo Antano, Juozapo, Jono, Kazimiero, Stanislovo ir Vincento Bartaševičių tėvai, kurie XX a. pradžioje emigravo į JAV. Taip pat susilaukė dar dviejų Lietuvoje likusių dukterų: Adolfinos (niekada nevedė) ir Teklės (ištekėjusi už Juozo Pranckaičio). Juozapas Bartaševičius JAV naudojo Josepho Bartasho vardą. MirusTeofiliui ištekėjo už Leonardo Druktenio."},{"tag":"Teofilio ir Onos dukra."},{"tag":"Teofilis ir Ona buvo Antano, Juozapo, Jono, Kazimiero, Stanislovo ir Vincento Bartaševičių tėvai, kurie XX a. pradžioje emigravo į JAV. Taip pat susilaukė dar dviejų Lietuvoje likusių dukterų: Adolfinos (niekada nevedė) ir Teklės (ištekėjusi už Juozo Pranckaičio). Juozapas Bartaševičius JAV naudojo Josepho Bartasho vardą."},{"tag":"Turėdamas 17 metų 1884m.pradėjo iš Tilžės gabenti lietuviškas knygas,laikraštą \"Aušra\"ir juos platino Žemaitijoje iki 1904m."},{"tag":"Vladas Gerardas Putvinskis   V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje.   1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, 1919-1922 m. buvo jos pirmininkas.   Vlado Putvinskio medalis, kurį gavo už dalyvavimą Klaipėdos sukilime.   Už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu. Taip pat įteikti: Italijos Karūnos ordinas „Už nuopelnus“, Latvijos Nepriklausomybės medalis, sidabrinis Klaipėdos vadavimo medalis, garbės ženklas Šaulių žvaigždė ir kt."},{"tag":"Įkūrė Šaukėnų kraštotyros muziejų, kuriame išdirbo dvidešimt metų – nuo 1999 iki 2019 m. Už aktyvią veiklą tyrinėjant Šaukėnų krašto istoriją ir etninę kultūrą 2005 m. jai buvo suteiktas Lietuvos garbės kraštotyrininko vardas, ne kartą buvo apdovanota Kelmės rajono savivaldybės mero padėkos raštais, pirmajai Kelmės rajone suteiktas „Metų savanorio“ vardas. 2006 m. buvo apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, 2009 m. įteikta Lietuvos kino mėgėjų sąjungos padėka už nekomercinio kino propagavimą. 2011 m. E. Burdulienei įteiktas Garbės ženklas „Už nuopelnus Kelmės rajonui“,  2020 m. už kultūros ir gamtos paveldo puoselėjimą buvo paskirta P. Bugailiškio premija."},{"tag":"Šaukėnų miškų urėdijos, Užvenčio girininkijos eigulys Ignas Jocas-Jucevičius (1863–1938) gimė 1863 m. kovo 11 d. Šiliukų kaime, Vaiguvos parapijoje Florijono ir Liudvikos Markūnaitės Jocų šeimoje. Atkurtoje Lietuvos valstybėje 1921 m. buvo paskirtas eiguliu, 1928 m.  – II eilės eiguliu, Vėliau, 1934 ir 1935 m. už gerą ir rūpestingą miškų saugojimą buvo pagirtas, 1937 m. liepos 1 d. buvo pakeltas į I eilės eigulius. Daug metų gyveno Vilkduobės eiguvoje, buvusioje prie per miškus iš Užvenčio į Vidsodį vedusio kelio. Su pirmąja žmona Tekle Každailyte I. Jocas-Jucevičius susilaukė dukrų Antaninos, Teklės, Zosės (palaidota šalia tėvo) ir Mortos, taip pat  – sūnaus Jono (palaidotas šalia tėvo). Žmonai mirus, 1913 m. vasario 19 d. Užvenčio katalikų bažnyčioje I. Jocas-Jucevičius vedė Barborą Vyšniauskaitę (palaidota šalia vyro Igno) iš Užvenčio miestelio. Su antrąja žmona susilaukė sūnų Vlado, Stasio ir Kazio. I. Jocas-Jucevičius mirė 1938 m. kovo 21 d. Vilkduobėje. Vidsodžio kaimo kapinėse taip pat yra palaidotas jauniausias I. Joco-Jucevičiaus sūnus Kazys Jocas (1926–1994) su žmona Tekle (1919–2006) ir vieninteliu sūnumi Kaziu (1947–2008). Taip pat tose pačiose Vidsodžio kaimo kapinėse yra palaidotas I. Joco-Jucevičiaus sūnaus Jono sūnus (I. Joco-Jucevičiaus anūkas) Vaclovas Jucevičius (1940–2021) ir sūnaus Jono dukros (I. Joco-Jucevičiaus anūkės) Bronislava Jociavičiūtė (1934–2016) ir Elena Valiulienė (1938–2005) su savo sūnumi (I. Joco-Jucevičiaus proanūkiu) Virginijumi Juocevičiumi (1963–2024). Daugiau informacijos apie I. Joco-Jucevičiaus šeimą galima rasti čia: https://www.limis.lt/mimi/story/805391/230000007479995"}]},{"name":"gimimo_data","titles":{"lt":"Velionio gimimo data","en":"Date of birth of the deceased"},"datatype":"date","x-order":14},{"name":"mirties_data","titles":{"lt":"Velionio mirties data","en":"Date of death of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":15},{"name":"laidojimo_data","titles":{"lt":"Velionio laidojimo data","en":"Date of burial of the deceased person"},"datatype":"date","x-order":16},{"name":"liudijimo_isdavimas","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo data","en":"Date of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"date","x-order":17},{"name":"isdavimo_vieta","titles":{"lt":"Velionio mirties liudijimo išdavimo vieta","en":"Place of issue of the deceased person's death certificate"},"datatype":"string","x-order":18,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapo_gylis_m","titles":{"lt":"Velionio kapo gylis","en":"Depth of the deceased person's grave"},"datatype":"long","x-order":19,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":-180.0,"max":2.0}},{"name":"rysys_su_palaidotu","titles":{"lt":"Velionio ryšys su kitu kapavietėje palaidotu asmeniu","en":"Relationship of the deceased person to another person buried in the burial plot"},"datatype":"string","x-order":20,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"kapa_priziuri","titles":{"lt":"Kapą prižiūrinčio asmens ryšys su velioniu","en":"Relationship of the person maintaining the grave to the deceased"},"datatype":"string","x-order":21,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"sektorius","titles":{"lt":"Velionio kapavietės sektoriaus identifikatorius. Tai yra kapinėse esantis kvartalas, dažnu atveju išskiriamas pagal matomus takus kapinėse arba pagal pateiktą informaciją iš savivaldybių/ seniūnijų. Mažose kapinėse dažniausiai būna tik vienas kvartalas be jokių skirstymų.","en":"Identifier of the sector of the deceased person's burial plot. This is a section in the cemetery, often distinguished by visible paths in the cemetery or according to information provided by municipalities/elderships. In small cemeteries, there is usually only one section without any divisions."},"datatype":"string","x-order":22,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"00"},{"tag":"000"},{"tag":"1"},{"tag":"10"},{"tag":"2"},{"tag":"3"},{"tag":"4"},{"tag":"5"},{"tag":"6"},{"tag":"7"},{"tag":"8"},{"tag":"9"},{"tag":"LS1"},{"tag":"LS2"},{"tag":"LS3"},{"tag":"LS4"},{"tag":"LS5"},{"tag":"LS6"},{"tag":"LS7"},{"tag":"LS8"},{"tag":"N1"},{"tag":"N2"},{"tag":"N3"},{"tag":"N4"},{"tag":"N5"},{"tag":"N6"},{"tag":"N7"},{"tag":"S"},{"tag":"S1"},{"tag":"S10"},{"tag":"S2"},{"tag":"S3"},{"tag":"S4"},{"tag":"S5"},{"tag":"S6"},{"tag":"S7"},{"tag":"S8"},{"tag":"S9"}]},{"name":"eile","titles":{"lt":"Velionio kapavietės eilė kapinėse, jei ji egzistuoja (ypač naudojama tvarkingo išplanavimo ir naujose kapinėse). Jeigu kapinėse nebuvo naudojamos eilės, tuomet žymima 000.","en":"Row of the deceased’s grave in the cemetery, if it exists (especially used in orderly-layout and new cemeteries). If rows were not used in the cemetery, then 000 is indicated."},"datatype":"string","x-order":23,"x-filterType":"CATEGORY","x-enum":[{"tag":"00"},{"tag":"000"},{"tag":"001"},{"tag":"002"},{"tag":"003"},{"tag":"004"},{"tag":"005"},{"tag":"006"},{"tag":"007"},{"tag":"008"},{"tag":"009"},{"tag":"01"},{"tag":"010"},{"tag":"011"},{"tag":"012"},{"tag":"013"},{"tag":"014"},{"tag":"015"},{"tag":"016"},{"tag":"017"},{"tag":"018"},{"tag":"019"},{"tag":"02"},{"tag":"020"},{"tag":"021"},{"tag":"022"},{"tag":"023"},{"tag":"024"},{"tag":"025"},{"tag":"026"},{"tag":"027"},{"tag":"028"},{"tag":"029"},{"tag":"030"},{"tag":"031"},{"tag":"032"},{"tag":"033"},{"tag":"034"},{"tag":"035"},{"tag":"036"},{"tag":"037"},{"tag":"038"},{"tag":"039"},{"tag":"040"},{"tag":"041"},{"tag":"042"},{"tag":"043"},{"tag":"044"},{"tag":"045"},{"tag":"046"},{"tag":"047"},{"tag":"048"},{"tag":"049"},{"tag":"050"},{"tag":"051"},{"tag":"052"},{"tag":"053"},{"tag":"054"},{"tag":"055"},{"tag":"056"},{"tag":"057"},{"tag":"058"},{"tag":"059"},{"tag":"060"},{"tag":"061"},{"tag":"062"},{"tag":"063"},{"tag":"064"},{"tag":"065"},{"tag":"066"},{"tag":"067"},{"tag":"14"},{"tag":"15"},{"tag":"16"},{"tag":"17"},{"tag":"18"},{"tag":"19"}]},{"name":"kapaviete","titles":{"lt":"Velionio kapavietės numeris kapinėse","en":"Number of the deceased’s grave in the cemetery"},"datatype":"string","x-order":24,"x-filterType":"TEXT"},{"name":"vieta_kape","titles":{"lt":"Velionio palaidojimo vieta kapavietėje. Pavyzdžiui, 3 vietų kapavietėje per vidurį laidojamam velioniui būtų žymima 2.","en":"Burial location of the deceased person within the burial plot. For example, in a burial plot with 3 spaces, a deceased person buried in the middle would be marked as 2."},"datatype":"long","x-order":25,"x-filterType":"RANGE","x-range":{"min":1.0,"max":27.0}},{"name":"geometrija","titles":{"lt":"Velionio kapavietės vietos taško koordinatės pagal WGS84 / Pseudo-Mercator koordinačių sistemą.","en":"Coordinates of the point location of the deceased person's burial plot according to the WGS84 / Pseudo-Mercator coordinate system."},"datatype":"string","x-order":26,"x-filterType":"TEXT"}]}}
    Title translated{'lt': 'Savivaldybių kapinių registro duomenys (kelmes_rajonas)', 'en': 'Data of the Register of Municipal Cemeteries (kelmes_rajonas)'}